Baudimas nekalbėjimu

Baudimas nekalbėjimu

Yra šeimų, kuriose vaikų nemušė ir nebarė, o baudė ramiai ir inteligentiškai – nekalbėjimu.

Mažai kas iš tėvų supranta, ką nekalbėjimas reiškia vaikui, kitaip garantuotai nesigriebtų tokio pražūtingo auklėjimo metodo.



Atsisakymas bendrauti su vaiku reiškia atsisakymą nuo paties vaiko. Matydamas, kad jo atsisakė, vaikas pasąmoningai jaučia troškimą nebegyventi, kadangi jis jau benežino, kaip toliau gyventi, jeigu tapo niekam nereikalingu. Jis dar per mažas, kad suprastų, jog tokiu būdu tėvai demonstruoja savo požiūrį į jo elgesį, o ne į jį patį.

Žmonės, kuriuos vaikystėje baudė nekalbėjimu, neišvengiamai patenka į analogiškas situacijas suaugusiame gyvenime ir patys kuria jas kitiems žmonėms. Tylėti, užsisklęsti savyje, atsisakyti bendravimo ar kalbėti lediniu tonu tampa jų įprasta elgesio norma tais atvejais, kai jie dėl kažko nepatenkinti.

Su tokiais žmonėmis sunku rasti tarpusavio supratimą, kadangi jie nemoka ir nemano, kad apskritai reikia aiškintis ir aiškinti savo jausmus atvirai. Jie giliai įsitikinę, kad jų pikta veido išraiška ir šaltos intonacijos turi byloti pačios už save.

Dar daugiau – jie laukia kad žmogus, kuriuo yra nepatenkinti, ne tik pats susiprotės apie jų jausmus, bet ir stačia galva puls taisyti situacijos, glaistyti savo kaltės ir prašyti atleidimo.

Ir labai nemaloniai nustemba, kai šito neįvyksta.

Ypatingai dažnai tokiose situacijose atsiduria moterys, kurios dažniausiai paveldi šį elgesio modelį iš savo mamų.

Jos bando paveikti tylėjimu, pavyzdžiui, savo vyrus. Neatsižvelgdamos į vieną paprastą dalyką: vyras – ne mažas vaikas, kuris nepajėgus gyventi, kai mama juo nepatenkinta. Vyras pabandys ištaisyti situaciją taip, kaip moka, bet jeigu moteris nepakeičia savo elgesio ir neina į kontaktą – darnos poroje nebus ir anksčiau ar vėliau moteris liks viena su savo pykčiais, nuoskaudomis ir nekalbadieniais.

Šaltinis