Baudimo prasmė

Pradėkime nuo klaidingo požiūrio. Labai paplitusi nuomonė, kad bausmės reikalingos tam, kad būtų sukeltos neigiamos emocijos (skausmas, nuoskauda, baimė). Tada tas momentas įsimins ir vaikas ateityje „daugiau taip nedarys“. O jeigu darys, bausmę reikia sugriežtinti.

Ši nuomonė labai giliai įsišaknijo žmonėse ir auklėjimo praktikose. Labai gaila, bet kartais ją patvirtina „moksliškai“, nurodydami sąlyginių refleksų teoriją, kurioje kalbama apie būtinybę „sustiprinti“ auklėjimą ir mokymą veiksmais.

Tačiau žmonių elgesas – tai ne refleksų rinkinys, o auklėjimas – ne refleksų dresiravimas.

Ar gali bausmė pakeisti žmogaus elgesį? Žinoma, kad ne. Pakanka pažvelgti į klausimą plačiau ir atkreipti dėmesį į „auklėjimo“ kalėjimuose rezultatus. Vadinti tas įstaigas „pataisos namais“ tai tas pats, kas juodą pavadinti baltu.

Tačiau nenukrypkime taip toli į šoną. Grįžkime prie vaikų. Būna, kad bijodamas bausmės jis išties nustoja daryti tai, kas jam draudžiama. Tačiau dažniausiai jis prisitaiko ar maskuojasi – apsimeta, kad klauso, kitaip sakant – apgaudinėja. Būna ir taip, kad „teisingai“ elgiasi prie vieno iš tėvų, ir visiškai atsipalaiduoja prie kito.

Dabar pažvelkime į bausmę kitu požiūriu. Jis teigia, kad:

Bausmė – tai visų pirma signalas apie tai, kad pažeistos taisyklės, normos ar tvarka.

Jos prasmė – kad suaugusiojo žodžiai įgautų daugiau svorio, pabrėžtų jų reikšmingumą.

Juk vaikai labai dažnai praleidžia tėvų žodžius pro ausis, ypač, kai jiems kažkas nepatinka. Nors bausmė gali vaiką įskaudinti, esmė slypi ne tame, kad jis būtų įskaudintas ar įbaugintas, o tame, kad vaikui būtų suteikta galimybė susimąstyti apie poelgį, kad jis suprastų, ką būtent jis pažeidė ir kodėl tai blogai.

Toks požiūris į bausmę padeda auklėti vaiko asmenybę, o ne siekia ištaisyti jo elgesį. Reikia dar kartą pabrėžti: tokio požiūrio besilaikantys tėvai stoja į gyvenimo taisyklių ar moralinių vertybių saugotojų bei mokytojų poziciją ir netampa figūromis, kurios tiesiog diktuoja savo valią.

Visa tai gali pasireikšti maždaug tokiais žodžiais: „Mūsų šeimoje taip nepriimta…“, „Pas mus tokia tvarka…“, „Taip reikia…“. Atkreipkite dėmesį, kad šiose frazėse nėra žodžio „Aš“, susijusio su tėvais („aš pasakiau,,, aš reikalauju“). Frazės suvokiamos ne kaip suaugusio žmogaus diktatas.

Apibendrindami, išvardinsim taisykles, ko negalima daryti ir ką, priešingai, reikia turėti galvoje ir daryti, jeigu kilo noras nubausti vaiką.

NEGALIMA praleisti ar ilgai atidėlioti bausmės. Ji turi sekti iškart po nusižengimo, grubaus ar nemandagaus elgesio. Vaiko amžius neturi reikšmės. Kuo anksčiau jis savo gyvenime susidurs su būtinybe laikytis taisyklių, tuo geriau.

NEGALIMA persistengti su bausme. Bausmė – tai signalas apie pažeistos taisyklės svarbą, o ne „atpildo aktas“. Dėl to klasikiniai stovėjimai kampe tam visiškai tinka.

NEGALIMA baudžiant žeminti vaiko. Tai reiškia, kad bausmės neturi lydėti grubus tonas, piktybiška kritika ar prasivardžiavimai.

Visiškai NELEISTINOS fizinės bausmės. Jos ne tik žemina vaiką, bet ir daro jį žiauriu. Jos neskatina, o priešingai – griauna santykius su vaiku ir stabdo jo asmenybės vystymąsi.

SVARBU prisiminti, kad bausmės prasmė – pranešti kokios rimtos ir nepažeidžiamos yra nustatytos taisyklės. Dėl to reikia reaguoti į jų pažeidimą visada, o ne pasirinktinai.

REIKIA paaiškinti vaikui (kiek galima lakoniškiau) dėl ko nepatenkinti suaugusieji, jo nusižengimo prasmę ir paaiškinti, ko konkrečiai iš jo laukiama.

BAUSMĘ paskelbti reikia sąlyginai ramiu ir geranorišku tonu.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI







Parašykite komentarą