Bauginimai ir kitos tėvų klaidos

„Jei nesusitvarkysi kambario, liksi be saldainių“, „Daryk, kaip pasakiau, daug neklausinėjęs, nes neišleisiu į lauką pas draugus“. Šitiems pasisakymams dažniausiai neteikiama reikšmės. Bet vaikas viską suvokia kur kas rimčiau. Tokie grasinimai sukelia jam net ik baimę, bet ir priešiškumo jausmą tėvų atžvilgiu.

Diktatoriški įsakymai

„Jeigu pasakė tėvas/mama, privalai klausyti“, „Aš tau draudžiu draugauti su…“, „Aš esu mama/tėvas, dėl to geriau žinau, kas tau tinka, o kas – ne“.

Tokiomis replikomis siekiama, kad kitas žmogus absoliučiai paklustų. Šeimoje suyra lygiateisiai santykiai. Vaikas užslepia širdyje nuoskaudą: „Užaugsiu – tada pamatysime, kuris iš mūsų stipresni!“.

Aklavietė

„Tu visiškai nemoki darbuotis“, „Tu toks pats tinginys kaip tėvas“, „Mokau tave, mokau, ir jokios naudos“.

Tokios pastabos įvaro vaiką į aklavietę, nepalikdamos jokios vilties pasitaisyti, juo labiau, kad jį kaltina tuo, kas nuo jo nepriklauso. Rezultatas? Jausdamas, kad liko be tėvų meilės, vaikas užsidaro, tampa nekalbus, užsisklendžia savyje.

Įžeidžios pravardės

„Elgiesi kaip užsispyręs asilas“, „Taip pasakyti galėjo tik visiškas kvailys“, „Ir į ką tu toks idiotas atsigimei?“

Įžeidimai sumenkina vaiko savivertę ir įtvirtina sąmonėje elgesio su kitais žmonėmis modelį, kai atrodo visiškai normalu, kada jie tave žemina.

Nemotyvuotas tardymas

„Ir kiek gi laiko tu tam sugaišai?“, „Ir dėl ko gi tu pavėlavai?“, „Ir kuo gi tu čia taip ilgai užsiimi?“

Kartais tėvai skiria pernelyg daug dėmesio neesminėms vaiko elgesio detalėms aiškintis. Mažylis vertina tai kaip tėvų nepasitikėjimą juo. Rezultatas: gali susiformuoti rimta suaugusiųjų baimė, dėl ko vaikas ateityje ims slėpti nuo tėvų visą savo asmeninį gyvenimą.

Kategoriški tvirtinimai

„Tu tyčia tai darai, aš žinau“, „Aš jau seniai supratau, kad tu godus“, „Gali nesiteisinti, aš jau iš anksto žinau, ką pasakysi“.

Tokie tvirtinimai nepaprastai skausmingi mažyliui ir daro žalą jo psichinei sveikatai. Suaugusio nenoras išsiaiškinti jo veiksmus išmūrija tarp tėvų ir vaiko sieną, kuri, laikui bėgant, tiktai didės.

Nesavalaikės pastabos

„Jei tada būtum padaręs, kaip sakiau, nieko nebūtų nutikę“, „Jeigu ant tavo stalo būtų tvarka, dabar nepergyventum dėl pamesto piešinio“, „Ką čia išsigalvoji? Visa tai niekai. Kai užaugsi, pats suprasi, kad neverta dėl to verkti“.

Tokie patarimai visiškai ne vietoje tuo momentu, kai vaikui reikia, jog jį paprasčiausiai išklausytų, užjaustų, padėtų. Kitą kartą jis jau nebenorės su jumis niekuo dalintis – nei sielvartu, nei džiaugsmu.

Patartume tėvams kartas nuo karto paanalizuoti, ką sakote vaikui dienos bėgyje. Ramioje aplinkoje, kai niekur neskubate ir niekas neerzina, kai kurie žodžiai pasirodys jums tiesiog siaubingais, visiškai neleistinais mylintiems tėvams.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI