Besąlygiška meilė. Mitas ar realybė?

Kas yra besąlygiška meilė, kurios visi taip trokšta, kai kurie – reikalauja, tačiau niekas negali normaliai paaiškinti, kaip ją įsivaizduoja?

O įsivaizduoti išties galima labai įvairiai ir skirtingai. Dauguma žmonių laiko meile kažką visiškai kita. Tai, ką esame pratę vadinti meile, dažniausiai tėra viso labo neurotiškas prisirišimas.

Įsivaizduokite, ką jaučia moteris, atiduodanti vyrą kitai be jokio skausmo ir nuoskaudų. Ir tuo pat metu pabandykite prisiminti, kaip dažnai tai nutinka.  Ar tikrai linki laimės mylimam žmogui, jeigu jis laimingas ne su tavimi, o gal nori atsiplėšti nuo jo gabaliuką sau? Arba atvirkščiai – prievarta įbrukti jam gabalėlį savęs, kad jis tavęs nepamirštų, nors šito jis visai neprašė.

Gali manyti, kad besąlygiškai myli žmogų, atsižadėdamas savęs ir visame kame jam pataikaudamas. Įvairaus plauko manipuliatoriai, beje, labai mėgsta tuo naudotis. „Jeigu tu mane myli, reiškia, privalai…” (ir toliau nesibaigiantis reikalavimų ir pretenzijų sąrašas). Ir čia mylintiems žmonėms baigiasi argumentai, neretai – ir jėgos. Nes besąlygiška meilė toli gražu ne visada reiškia pasiaukojimą, netgi atvirkščiai – ji reiškia sugebėjimą laiku nusistatyti distanciją ir pasitraukti iš santykių, išsaugojus širdyje šiltus jausmus ir nieko neįrodinėjant žmogui, kuris nesugeba tos aukos priimti ar įvertinti.

Priimta manyti, kad tėvų meilė yra besąlygiška, tačiau tai labiau lūkesčiai nei realybė. Nes jei iš tiesų taip būtų, neegzistuotų tėvų ir vaikų problema su nesibaigiančiais vertybių ir pažiūrų karais. Galima išties manyti, kad myli vaiką ir atiduoti jam visą save, bet ar netaps jam tai meškos paslauga? Kad mylėtum vaiką besąlygiška meile, reikia labai gerai pažinti patį save, kad nesupainiotum meilės su savo paties troškimais vaiko atžvilgiu. Nes jeigu vaikas nepateisina tavo lūkesčių – čia jau ne meilė, o neišsipildę lūkesčiai. Išties mylintys žmonės myli be jokių lūkesčių.

Kad geriau suprastume, kas yra tikra besąlygiška meilė, reikia pirmiausiai absoliučiai priimti patį save. Ne veltui vienas iš svarbiausių dvasinių priesakų skamba kaip: „pamilk artimą kaip pats save”. Kas gali būti paprasčiau ir suprantamiau? Juk mūsų požiūris į pačius save lemia mūsų sąveikavimo su pasauliu pobūdį. Jeigu šie santykiai sudėtingi ir painūs, visas pasaulis mums taps viso labo kreivu veidrodžiu, kuriame matysime iškraipytas savo pačių daleles, jos mus pastoviai žeis ir skaudins, formuos liguistas ir skausmingas situacijas ir traumuojančius santykius.

Nebrandus žmogus nesugeba besąlygiškai mylėti. Tai tas pats kaip prasėdėti visą gyvenimą pripučiamame baseine ar išplaukti į atvirą jūrą. Ir vienu, ir kitu atveju – vanduo, tačiau pojūčiai ir mastai nesulyginami. Okeanas kelia siaubą tam, kuris nematė nieko kito, tik baseiną. Nors normaliai bręstančio vaiko tai neišgąsdins, o greičiau suvilios žengti ieškoti nuotykių. Dėl to bet kokie meilės pažeidimai – tai trukdžių, iškilusių gyvenimo kelyje, kelyje į brandą, rezultatas. Ir jeigu artimieji savo laiku nesupažindino žmogaus su jūra, jam vargu ar lemta ją pažinti, beliks tik miglotas kažkokios nepasiekiamos svajonės ilgesys.

Ir, žinoma, išties besąlygiškai meilei reikalinga jėga. Vienos jėgos reikia, kad perplauktum pažįstamą kūdrą su jos antimis, varlėmis ir buožgalviais, o visai kitos jėgos reikia norint įveikti audringą okeaną. Tačiau galima pažinti okeaną ir tuo pat metu nevengti kūdros su antimis, įžvelgiant joje tą pačią prigimti į suprantant, kad iš ančiuko niekada neišaugs išdidus jūrų erelis.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *