Dažnai prieš šventes mes sau pasižadame: kitais metais liausiuosi švaistęs pinigus vėjais, nebevėluosiu, pradėsiu tvarkytis namuose… Nieko jums nepavyks, jeigu nesuprasite, kur slypi jūsų įpročių šaknys
Egzistuoja nevienareikšmiška nuomonė, jog dėl visko kalta silpna valia. Tačiau daugumos žmonių, norinčių „pasitaisyti“, patirtis rodo, kad aklas bandymas keistis naudos neduoda. Kas gi tas įprotis? Automatiniai veiksmai, kuriuos atlikdami apie juos nesusimąstome. Mums jie atrodo nereikšmingi, atsitiktiniai, bet kodėl tada jų taip sunku atsikratyti? Ogi todėl, kad jų „blogis“ mūsų gyvenime užima labai svarbią vietą – jie kompensuoja kažko svarbaus trūkumą.
Pirkimo manijos vergai
Vienas iš įprastų blogų įpročių – spontaniškas apsipirkinėjimas. Kokios problemos atsiranda: gyvenamasis plotas užkemšamas nereikalingais daiktais, išleidžiami taupyti pinigai, pykstamasi šeimoje „dėl bereikalingų pirkinių ir betikslio finansų panaudojimo“ ir, be abejonės, kaltės jausmas. Kas vis dėlto aptemdo mūsų protą?
1. Teigiamų jausmų trūkumas. Mes ateiname į parduotuvę vedami neaiškaus jausmo – širdis liepia. Ir štai žvilgsnis „užkliūva“ už kažkokio daikto, ir mes su didžiausiu palengvėjimu atsidūstame: „Štai jis“. Apsipirkinėjimo „ligos“ paslaptis: po to, kai žmogus pagaliau priima sprendimą ir išsirenka, jo kraujyje padidėja endofrinų, todėl jis artėja prie euforijos jausmo.
2. Savojo „aš“ vertės didinimas. Vertindami save pasąmonėje mes apimame ne tik kūną, bet ir daiktus, kuriuos laikome savais: rūbus, butą, šeimos relikvijas, brangenybes ir panašiai. Kiekvienas naujas pirkinys prideda mums patiems pasitikėjimo savimi ir suteikia vilties, jog ir kiti tai pastebės.
Ką daryti?
Paklauskite savęs: „Ko man iš tikrųjų trūksta?“ Dažnai daiktų pirkimas „šiaip sau“ mums atstoja meilės trūkumą ar pasitikėjimą savimi. Apsispręskite, ką jums suteiks naujas pirkinys ir iš anksto nutarkite, kokią sumą galite išleisti. Tai padės sumažinti betikslio apsipirkinėjimo žalą iki minimumo.
Reikia savo blogus įpročius pamilti, o vėliau be gailesčio jų atsisakyti ir pakeisti juos teigiamais dalykais.
Vėjai galvoje
„Punktualumas ir tvarka – tik mulkiams“ – išdidžiai sakome sau, nors vėl vėluojame į susitikimą arba smerkiame netvarką namie. Vis dėlto kartais priverstinai sutinkame: dar viena sutartis nepasirašyta dėl praleisto susitikimo, o į svečius jau senokai neužsuka draugai – jums tiesiog gėda juos pasikviesti. Juk taip sunku prisiversti paimti į rankas šluotą bei dažniau žvilgtelėti į laikrodį.
Ką daryti?
1. „Blogą“ elgesį galima laikyti ritualu ar apeiga. Taip elgdamiesi žmonės veikia savo įsitikinimų (dažniausiai esančių pasąmonėje) rėmuose. Pavyzdžiui, šeimininkė, kurios kriauklėje guli kalnai neplautų indų mano, kad ji – bohemos atstovė, kurios paskirtis šiame gyvenime yra aukštesnė ir įdomesnė nei namų tvarkymas. Piktybinė „vėluotoja“ – ta, be kurios niekas niekada nepradedama. O kuo esate įsitikinę jūs?
2. Reikia pripažinti, jog egzistuoja skirtumas tarp to, kaip mes įsivaizduojame save patys ir kokie esame iš tiesų. Netvarkinga šeimininkė turi pripažinti: taigi, toli man dar iki bohemos laisvės. Nuolatos vėluojantis asmuo turi savęs paklausti: kodėl? Kodėl manęs niekas nelaukia ir nekviečia?…
3. Nusistatykite naujus tikslus. Jie turi būti realūs, konkretūs ir pasiekiami. Vietoj griežto posakio „dabar mano namai spindės švara“ nusistatykite konkrečius tikslus: trys neplautos lėkštės kriauklėje – signalas, jog laikas plauti indus, nusipirkti naują gražų servizą (arba indaplovę), susitarti su šeimyna dėl indų plovimo grafiko.
Jūsų tikslas – nesiekti nepasiekiamo, o daryti konkrečius darbus tam, kad pamalonintumėte save. Juk malonu kvėpuoti švariu oru, malonu sėdėti švarioje virtuvėje, malonu priimti pas save draugus, o nesiteisinti dėl vėlavimo pas juos.
Kai kurie psichologai pačiu didžiausiu blogu įpročiu vadina ryžtą… atsikratyti blogų įpročių. Perfekcionizmas dar niekam nedavė teigiamų rezultatų. Leiskite sau nors retkarčiais atsipalaiduoti, – teigia jie.
