Brandi pozicija santykiuose su tėvais

Santykiai su tėvais gali prasidėti iš naujo, iš visiškai kitų pozicijų. Ir ims kelti visiškai kitus jausmus. Kada tai įvyksta? Kai suaugame ir nustojame laukti. Nustojame trainiotis palei tėvų namus su ištiesta elgetos ranka. Nustojame priekaištauti tėvams ir laikyti savyje vaikiškas traumas. Kai surandame savyje jėgų tapti brandžiais suaugusiais ir tuo pat metu išsaugoti pagarbą bei dėkingumą. Tai ir yra naujų santykių pradžia.

Visada stengiausi nusipelnyti mamos meilės, kiek save pamenu. Ir aš ne viena tokia. Sprendžiant iš skaitytojų laiškų, matau, kad mūsų labai daug. Tų, kurios vaikystėje stengėsi meilę užsitarnauti, o dabar bando ją nusipirkti. Įrodinėja, vis iš naujo ir iš naujo bando kažką mamai įrodyti. Kad pastebėtų, įvertintų, didžiuotųsi. Ir jeigu to neįvyksta, mes vis tiek nesiliaujame stengtis. Mes ir toliau – dar stipriau – kažką darome ir laukiame. Laukiame reakcijos, padėkos. Meilės.

Kai man buvo devyneri, stengiausi padaryti mamai kokį nors malonumą. Kad grįžtų iš darbo, o ant stalo – vakarienė. Na, koks nors vaikiškas sumuštinis. Ir man buvo labai svarbi mamos reakcija. Jai, žinoma, buvo malonu. Tačiau man visada atrodė, kad šito nepakanka. Mama grįždavo pavargusi, o aš laukiau, kad ji ims džiaugtis kaip vaikas. Juo labiau, kad tai apskritai mamai nebūdinga, jos emocijos labai santūrios.

Kai užaugau, dažnai pagaudavau save belaukiančią to paties. Kad padarai kažką mamai – ir lauki. Lauki reakcijos, susižavėjimo, kad pradės girtis ir girti. Kartais taip ir atsitikdavo – kai padovanojau skalbimo mašiną, už kurią ji man iki šiol dėkoja. O kartais nebūdavo. Ir tada užplūsdavo klaikus nusivylimas. Jausmas, kad gyvenimas nugyventas veltui. Kad mama manęs nemyli. Kad negavau kažko vertingo ir svarbaus. Būtent šitaip stengiausi užsitarnauti, iškaulyti meilę.

Kai baigiau mokyklą aukso medaliu – padariau tai dėl mamos ir mamai. Dėl jos įstojau į matematikos fakultetą ir jį baigiau. Kad mama didžiuotųsi ir mylėtų. Tiek daug jai visko padariau! Kad užsitarnaučiau meilę, kad įrodyčiau, jog esu verta jos meilės. Nes viduje buvo pojūtis, kad manęs negalima mylėti tiesiog šiaip. Mylėti galima tik dėl kažko ir už kažką. Už kažkokius svarbius poelgius, žygdarbius.

Mus juk visur šito moko – darželyje, mokykloje, gyvenime. Patys tėvai apie tai gali net nekalbėti, už juos kiti paaiškins. Mamos draugės aiškino man, kad esu apskritai ne mergaitė, o stichinė nelaimė, atitekusi mamai už kažkokias nuodėmes. Ir kad be manęs mama būtų galėjusi būti laimingesnė. Ir kad aš turiu mamą tausoti, mylėti, rūpintis ja. Turiu būti gera. Neturiu supratimo, ar mama apie tai žinojo. Tikriausiai kartais pasiskųsdavo, kaip sunku mane auginti, juo labiau – be vyro.

Mano mama išties nuostabi. O štai šitas vaizdas mano galvoje – siaubingas. Aš tiek daug metų gyvenau jausdama, jog mama tiek geresnė, šviesesnė už mane, kad niekad negalėsiu užsitarnauti jos meilės. Kad ji tarsi šventoji, nepasiekiamas idealas. Ir kiekvieną kartą, kai ištikdavo sudėtinga situacija, pavyzdžiui, kai mama imdavo mane kritikuoti, man buvo be galo skaudu. Nes viduje neturėjau ramybės. Nebuvo pojūčio, kad esu vertinga pati savaime, pagal nutylėjimą.

Labai sudėtinga situacija mudviem su mama tapo paskutinis skambutis mokykloje. Aš taip stengiausi, mes dainavome ir šokome, patys kūrėme dainas. Ir gavosi taip, kad manęs toje šventėje buvo daugiausia. Man kartais taip užeina – sudalyvauti visur! Ir visą laiką dairiausi į salę, ieškojau mamos akių. Norėjau, kad ji manimi didžiuotųsi. Baigėsi koncertas ant scenos susirinko mokytojai, kitų vaikų tėvai, gyrė mane. O mama… Mama pasakė, kad aš jai nepatikai. Tai ten, tai šen padariau viską blogai…

Tai buvo pati sunkiausia diena. Nes visa tai dariau ne sau, ne žiūrovams. Tik mamai. Ir būtent jai nepatiko. Nesikalbėjome su ja savaitę. Dar kokius metus nebuvo bent kiek gilesnio bendravimo iš širdies. Tarp mūsų iškilo siena. Aš ją pati pasistačiau. Kad nejausčiau skausmo ir nusivylimo. Nesugebėjau tapti savo auksinės mamos verta dukra. Taip ir likau didžiausia jos gyvenimo gėda…

Tik po daugelio metų pajėgėme apie tai pasikalbėti ir viena kitai atleisti. Kiek ašarų tada išliejome… Ir aš labai dėkinga mamai už tą pokalbį. Pokalbis ištirpdė ledus, leido vėl suartėti.

Tačiau susvetimėjimo laikotarpis suteikė daug patirties. Man daugiau nebereikėjo kariauti dėl mamos meilės. Teko verstis kitaip – ieškoti draugų, draugių, vyrų paramos ir meilės. To man pakako, nors skylė širdyje išliko. Tačiau atsivėrė nauji horizontai.

Kai į gyvenimą įžengė vyras, padariau atradimą, kad mane, pasirodo, gali kažkas mylėti. Kad aš ne tokia jau ir pabaisa. Gali mylėti tiesiog šiaip. Ir nors aš gana ilgai pagal seną schemą iš inercijos stengiausi jo meilę užsitarnauti, viduje kažkas keitėsi. Pamažu, po kruopelytę…

O paskui pasidarė paprasčiau bendrauti su mama. Dabar aš galiu ją mylėti. Tiesiog šiaip. Be sąlygų. Nieko iš jos nelaukdama mainais. Pasiųsti jai gėlių ir nelaukti padėkų telefonu. Padaryti siurprizą ir nesėdėti prie telefono, belaukiant jos skambučio. Aš užaugau. Viduje atsirado orumo jausmas. Ir meilė. Kai tiesiog myliu savo mamą, o visa kita neturi reikšmės. Aš darau jai tai, ko man norisi – iš tos pačios meilės. Ir nieko nelaukiu mainais. Nelaukiu pagalbos prižiūrint vaikus. Nelaukiu, kad ji atvažiuos gimstant mano trečiam vaikui. Nelaukiu pagyrų. Visa tai nesvarbu. Ji man tiesiog mama. Ir viskas. Su vaikais susitvarkysiu pati, aš juk turiu stebuklingą vyrą. Po gimdymo irgi bus viskas puiku. O užsitarnauti meilę daugiau neturiu kuo.

Tokia yra brandi pozicija bendraujant su tėvais. Jos neįmanoma susiformuoti staiga ir per trumpą laiką. Reikia subrandinti. Reikia tam pasirengti.

Nuo šio atspirties taško gali prasidėti nauja istorija, kai bendravimas iš kančios pavirs malonumu. Kai galėsite dalintis jausmais ir įspūdžiais, drauge juoktis ir verkti. Ir mylėti. Mylėti savo mamą tokią, kokia ji yra. Nes ji – pati geriausia. Dievo mums duota ir vienintelė.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti