Bravo.-Jūs-ką-tik-sulaužėte-savo-vaikui-gyvenimą

Bravo. Jūs ką tik sulaužėte savo vaikui gyvenimą

Pajutau poreikį parašyti apie tai po to, ką šiandien mačiau parduotuvėje. Iš anksto prašau atleisti už straipsnio toną, tačiau kitaip paprasčiausiai negaliu – esu įniršęs ir nusivylęs. Žinau, kad straipsnis gavosi nemažas, tačiau man išties prisikaupė daug visko, ką norisi išsakyti.

Šiandien, stovėdamas su sūnumi eilėje prie kasos, pamačiau priešais save tėvą su šešerių metų berniuku. Mažius labai droviai paklausė tėvo, ar galima jam nupirkti ledų pakeliui į namus. Tėvas iš aukšto dėbtelėjo į jį ir sumaurojo, kad tas nelįstų į akis, atsistotų prie sienos ir tylomis palauktų. Berniukas iškart aptilo ir paklusniai atsišliejo į sieną.

Eilė nestovėjo vietoje, berniukas vėl priėjo prie tėvo, tyliai niūniuodamas po nosimi kažkokią dainelę. Atrodė, kad jis jau pamiršo tą pykčio protrūkį, kurį teko patirti prieš kelias minutes. Tačiau tėvas atsisuko ir išbarė berniuką už triukšmavimą. Vaikas atšlijo nuo jo ir vėl prisispaudė prie sienos.

Aš netgi sutrikau. Kaip tas žmogus negali pamatyti to, ką mačiau aš? Kaip jis nemato šitos nuostabios būtybės savo šešėlyje? Kodėl jis, nė minutei nesudvejojęs, „išmuša“ visą laimę iš savo vaiko? Kodėl jis nevertina to trumpo laikotarpio, kada savo sūnui gali būti viskuo?

Liko vos trys žmonės priešais kasą ir berniukas vėl atšlijo nuo sienos ir priėjo prie tėvo. Tėvas staigiai žengė iš eilės, sugriebė jį rankomis už pečių ir taip suspaudė, kad berniukas susiraukė iš skausmo: „Jei išgirsiu dar vieną garsą ir tu dar kartą pasitrauksi nuo sienos – namuose atsiimsi!“ Berniukas vėl prisispaudė prie sienos ir daugiau nejudėjo. Jo gražus vaikiškas veidas apniuko ir liovėsi reikšti bet kokias emocijas. Jis buvo sulaužytas. Tėvas nenorėjo su juo terliotis, o sulaužyti, palaužti, sutrypti vaiką – pats paprasčiausias „auklėjimo“ būdas.

O paskui mes stebimės, kodėl vaikai užauga „sulaužytais“.

Kalbėsiu griežtai. Daug žmonių mato, kaip bendrauju su sūnumi ir giria mane už tai, kad myliu sūnų labiau, nei kiti tėvai. Po velniais! Šito aš nesuprantu ir tikriausiai niekada nesuprasiu. Mylėti sūnų, auklėti sūnų, žaisti su sūnumi – tai uždaviniai, su kuriais gali susidoroti ne vien super tėvai. Tai gali visi. Visada. Be išimčių. Manyje nėra nieko ypatingo. Esu tėvas, kuris myli savo vaiką ir padarys viską, kad jam būtų gera, saugu, kad jis būtų sveikas. Greičiau gausiu kastuvu per fizionomiją ar plaktuku per pirštą negu pažeminsiu ar „pastatysiu į vietą“ savo sūnų.

Aš toli gražu ne idealus tėvas. Bet pakankamai geras, kad duočiau sūnui suprasti, jog bet kokiomis gyvenimiškomis aplinkybėmis jis gali puikiai jaustis. Kodėl? Todėl, kad suvokiu, kokią įtaką daro tėvas vaiko gyvenimui ir jo pasitikėjimui savimi. Aš suprantu, kad tai, ką darau ir sakau, vaikas sugeria kaip kempinė – tiek teigiamus, tiek neigiamus dalykus. Nesuprantu tiktai vieno – kaip to nesupranta kiti tėvai?

Tėvai! Ar nušvinta jūsų veidai, kai matote savo vaiką rytais ar sugrįžę iš darbo? Ar suprantate, kad jūsų vaikų moralinės vertybės remiasi išimtinai tuo, ką būtent jie pamato jūsų veiduose?

Ar suprantate, kad vaikas laiko save tuo, kuo jūs jį išvadinote? Kad žmonės labai dažnai pradeda atitikti kvailiausias jiems prilipdytas etiketes? Kaip dažnai sakote savo vaikui: „Tai pats kvailiausias dalykas, kokį tik galima sugalvoti?“, „Tai pats kvailiausias poelgis, kokį galima buvo padaryti“? Jūs tikite, kad jūsų vaikas idiotas? Todėl, kad jis tuo jau patikėjo. Bravo. Susimąstykite apie tai.

Tėvai! Nejaugi jūs manote, kad kas nors patikės tuo, kad negalite atsitraukti 20-čiai minučių nuo kompiuterio ar televizoriaus, kad pažaistumėte su vaiku? Nejaugi nesuvokiate, kad vaikų pasitikėjimo tėvais lygis visiškai priklausys nuo to, žaidžia jie su jais ir kaip smarkiai įsitraukia į žaidimo procesą? Ar suvokiate žalą, kuri padaroma vaikams, kai nežaidžiate su jais kiekvieną dieną?

Jums atrodo, kad kažkas patikės šiais kvailais ir pigiais atsikalbinėjimais apie tai, kad pyktis kartais, o gal ir dažnai būtinas auklėjimo procese? Ar suprantate, kad pyktis praktiškai visada yra emocija tų žmonių, kurie siekia kontroliuoti kitus, tačiau nesugeba kontroliuoti savęs? Ar pastebite, kaip greitai vaikas palūžta ir tampa nepaklusnus, kai šeimoje viešpatauja pyktis?

Jūs pasidarėte tokie nejautrūs ir taip nustojote jausti vaikų sielą, kad netgi nesijaučiate prislėgti, kai jie krūpčioja ir susigūžia jums pasirodžius? Ar išties tai vienintelis dalykas, kurio iš jų norite? Kad jie absoliučiai paklustų jums ir jūsų bijotų?

Tėvai! Argi nesuvokiate prisilietimo galios? Argi nesuprantate, koks ryšys užsimezga, kai paglostote vaiką, guldydami miegoti? Atsipeikėkite. Šitos nepakartojamos ir neįkainuojamos sielos patikėtos jūsų rūpesčiui ir labai jautriai viską jaučia. Viskas, ką jiems pasakysite, atsispindės jų sugebėjimuose, pasisekimuose, laimėje ir visame tolimesniame gyvenime.

Nejaugi nesuprantate, kad vaikai darys klaidas, daug klaidų? Argi nesuvokiate žalos, kurią darote, kiekvieną kartą badydami nosį į vaiko klaidas ar nesėkmes? Ar bent įsivaizduojate, kaip lengva pažeminti vaiką? „Ką čia pridirbai, kvaily?’ ar „Idiote, kiek galima tau kartoti?“

Leiskite paklausti: ar teko jums žvelgti į ištinusias nuo ašarų akis tėvų, kurių vaikas ką tik mirė?

Man teko.

Jūs kada nors verkėte per vaiko laidotuves?

Man teko.

Jūs kada nors lietėte nedidelę medinę dėžę, kurios viduje buvo vaikas, kurio juoko jūs jau niekad daugiau nebeišgirsite?

Man teko.

Ir meldžiu Dievą, kad niekam daugiau netektų to daryti.

Tėvai! Atėjo laikas pasakyti vaikams, kad mylite juos. Ir kartoti tai pastoviai. Atėjo laikas pasidžiaugti jų nesibaigiančiais klausimais, skambančiais nuo ryto iki vakaro. Ir nesugebėjimu daryti viską taip greitai, kaip jums norėtųsi. Jų veido išraiškomis ir neteisingai ištartais žodžiais. Laikas pasidžiaugti viskuo, ką daro mūsų vaikai.

Atėjo laikas paklausti savęs: „Ką aš galiu padaryti, kad tapčiau geru tėvu?“ Išsirikiuokite prioritetus. Ir išties juo tapkite.

Pats laikas savo pavyzdžiu parodyti sūnums, kaip reikia elgtis su moterimi, o dukrai parodyti, kokio elgesio jai reikia tikėtis iš vyro. Laikas parodyti kilnadvasiškumą, užuojautą ir atjautą. Pats laikas savo pavyzdžiu parodyti vaikams, kas yra sveikas gyvenimo būdas, lyčių vaidmenys, teisingos socialinės normos. Laikas suprasti, kad tokios etiketės kaip „elgiesi kaip boba“, lipdomos berniukams – tai nenormalu. Vaikai turi savo nuomones ir nereikia brukti jiems stereotipų.

Nebūkite grubiais su savo sūnumis. Kalbėkite ramiai su savo dukterimis. Ko jūs linkite savo vaikui? Kad jis mokykloje neturėtų nei draugų, nei pagarbos sau pačiam? Ar kad jį išrinktų klasės prezidentu ir jis jaustų, kad yra vertas daugiau? Argi nematome, kad duoti vaikams suprasti – tai jūsų darbas? Nejaugi nesuprantame, kad galime duoti vaikams instrumentus, skirtus socialiniam išgyvenimui?

Ir argi mes nematome, kokią įtaką darome vaikams, kai kalbame viena, o darome kita? Kai nepadedame vaikui pasirinkti, neišmokome atvirai dalintis savo požiūriu ir gyventi pagal savus principus? Ne mūsų reikalas nurodinėti vaikams, ką jie turi galvoti. Tačiau mes galime padėti jiems galvoti teisingai. Ir jeigu tai padarysime, galėsime daugiau nebesirūpinti, ką jie apsirinks ir kaip ryžtingai gins savo pasirinkimą. Žmogus lieka ištikimas savo įsitikinimams visą gyvenimą, o kito žmogaus įsitikinimų laikosi tik tol, kol nenudegs.

Po galais, tėčiai! Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę paprašyti ledų ir nebūti už tai pažemintam. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę paprašyti ledų ir nesigūžti už tai kampe, nes žmogus, kuris turėjo būti jo herojumi, iš tiesų pasirodė esąs niekingas žmogeliūkštis. Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę būti mylimas, juoktis, linksmintis ir žaisti. Kodėl jūs jiems tai draudžiate? Kiekvienas vaikas šioje žemėje turi teisę turėti tėvą, kuris iš pradžių pagalvoja, o tik paskui pasako, tėvą, kuris suvokia, kokia didelė jam duota galia – formuoti kito žmogaus gyvenimą. Tėvą, kuris myli savo vaiką labiau, nei savo daiktus. Tėvą, kuris myli savo vaiką labiau negu savo laiką. Kiekvienas vaikas užsitarnavo tėti-superherojų.

Galbūt esmė slypi tame, kad ne visi tėvai yra verti savo vaikų.

Galbūt esmė yra ta, kad nemažai tėvų apskritai nėra tėvai.

Dovanokit už aštrumą. Tikriausiai dalis manęs jaučiasi bailiu už tai, kad nieko nepasakiau tam vyrui parduotuvėje. Tegu tai bus mano atgaila. Tikriausiai dalis manęs jaučia, kad jei bent vienas tėvas perskaitys šitą tekstą ir nutars tapti geresniu, jeigu bent vieno vaiko gyvenimas bent truputėlį prašviesės, tai laikas, sugaištas šiam tekstui, bus išeikvotas ne veltui.

Šaltinis