Atrodytų, kas gali būti banaliau? Viena tokio konflikto pusė stebisi ir nesupranta: „Kodėl tu taip? Kam reikia tokių stiprių emocijų? Juk tai visiška smulkmena..” O kita konfliktuojanti pusė jau gali būti apimta konvulsijų, grasinti skyrybomis, keikti paskutiniais žodžiais ir bauginti, kad nusižudys. Arba, kaip variantas, nutyla, nurydama karčią mirtinos nuoskaudos piliulę. Manote, perdedu? Deja… Visiškai realios situacijos.
Pernelyg smulki problemėlė ir pernelyg didelis skandalas dėl jos. Konflikto dalyvius tai glumina, piktina, siutina ir galiausiai priverčia susimąstyti. Kas čia įvyko?
Kyla minčių, kad labai dažnai buitiniai kivirčai dėl smulkmenų – tai viso labo pretekstas. Ir nesugebėjimas suvokti bei išsakyti gerokai svarbesnių psichologinių bendravimo aspektų.
Buitis – elementarus materialios sąveikos lygmuo. Tegu ir užima labai didelę gyvenimo dalį, ypač jei šeimoje esama vaikų. Tačiau iš esmės visi tie buitiniai reikalai yra paprasti ir suprantami. Mes visiškai pajėgūs su jais susidoroti, nešvaistydami jėgų santykiams aiškintis.
Tačiau mums norisi įsitikinti, kad mus girdi, su mumis bendradarbiauja, kad gerbia mūsų darbą ir ribas, kad mes asmenybės, kurių gyvenimo prasmė – ne vien buities darbų monotonija, bet kažkas daugiau.
Kuo turtingesnis žmogaus vidinis turinys, tuo daugiau būtinų spręsti uždavinių jis nešiojasi savyje. Pokalbiai su psichologu padeda išsiaiškinti juos ir pradėti spręsti tokias vidines problemas. Tai ir gyvenimo prasmės krizė, ir mirties baimė, ir seksualinio nepasitenkinimo jausmas, ir žema savivertė. Į šiuos klausimus būtina atkreipti dėmesį, jie kunkuliuoja viduje ir veržiasi į paviršių.
Štai ir gaunasi, kad per išmėtytas kojines, dantų pastą ar šiukšlių kibirą į paviršių prasiveržia poreikis pasikalbėti apie kažką labai svarbaus.
Kažkam šeimoje svarbu išsipasakoti apie vidinį nerimą, labai ilgai trunkantį ir nelabai suprantamą. Nerimas sumažėja, kai namuose įvedama tvarka. Kito žmogaus šeimoje nerimas mažėja žiūrint televizorių, detektyvinius serialus. Barnis tokiais atvejais labai tikėtinas. Ar pasikalbės šie žmonės apie savo vidines psichologines problemas? Patirtis rodo, kad ne. Juk dauguma nesuvokia savo giluminių poreikių, dėl to ir dialogas dažniausiai būna labai paviršutiniškas ir ne visada sėkmingas.
Ar galėtų partneris nesumenkinti ir nenuvertinti kito partnerio poreikių, aktyviau bendradarbiauti, jeigu žinotų, kad tai ne šiaip buitiniai reikalai, o priemonė užgydyti mylimojo širdies žaizdas? Ar galima buvo švelniau įtraukti į reikalus partnerį, suvokiant, kad giluminiame lygmenyje tai suteiks pasitenkinimą tik jam?
Kai ateina suvokimas, kompromisai įmanomi.
Ne visada, žinoma, viskas vyksta taip globaliai. Kartais barnis – tai viso labo smulkių konfliktų, nesusipratimų suma. Kiekvienas toks nesusipratimas neypatingai reikšmingas. Tačiau susikaupė. Ir tada išmėtytos kojinės tampa daugiau negu išmėtytomis kojinėmis.
