Būti savimi

Labai dažnai norime pasirodyti geresniais ar blogesniais, nei esame iš tikrųjų. Pakalbėkime apie sugebėjimą būti savimi ir apie tai, kodėl toks paprastas dalykas tampa sudėtingiausiu gyvenimo iššūkiu.

Apie žmones, kurie siekia tobulumo, Mišelis Montenis rašė: „vietoje to, kad pavirstų angelais, jie virsta žvėrimis, vietoje to, kad taptų pakylėtais, jie save pažemina“. Jeigu norite būti gyvu ir tikru žmogumi – pačiu savimi – būtina susitaikyti su savo pažeidžiamumu, silpnumu ir ribotumu. Ir tai nėra taip paprasta, kaip kartais gali pasirodyti.

Viena didžiausių mūsų silpnybių – jautrumas svetimai nuomonei. Žmonės yra socialinės būtybės, mes įpratę rūpintis tuo, kaip į mus žvelgia kiti. Mums rūpi mūsų „normalumas“: ar teisingai atsakėme į kažkieno klausimą, ar gerai atrodo dėvimi drabužiai, ar pakankamai uždirbame. Iš tikrųjų „normalų“ žmogų sutikti sudėtingiau negu ateivį iš kosmoso, tačiau kiekvieną iš mūsų kažkodėl reguliariai kankina mintys, jog normalūs visi, išskyrus mus pačius.

Tuo pat metu mes nenorime būti „normaliais“ – norime išsiskirti, norime, kad mus vertintų už mūsų unikalumą. Ir jei nepasiseka atitikti tų aukštų reikalavimų, kuriuos patys sau nusistatome, jaučiame gėdą ir nepasitenkinimą – kaltiname save, kad nepakankamai dirbome, nepakankamai stipriai jautėme, nepakankamai aštriai galvojome. Arba už tai, kad buvome nepakankamai nuoširdūs.

Kai australų medicinos sesuo nutarė užrašyti, ko žmonės labiausiai galisi prieš mirtį, ji neišgirdo, kad kas nors gailėtųsi, jog per mažai dirbo, nenusipirko buto. Mirštantys žmonės labiausiai gailėjosi, kad nesukaupė drąsos išlikti ištikimais patiems sau ir pernelyg rūpinosi svetimais norais.

Nuo gėdos ir kaltės mes pereiname prie nenuoširdumo, o nuo nenuoširdumo – prie kaltės ir gėdos. Tai ciklas, iš kurio labai sunku ištrūkti. Kol tikime, kad esame verti paramos, meilės ir pagarbos vien dėka savo pasiekimų, o ne dėka to, kas mes esame, to padaryti praktiškai neįmanoma.

Amerikiečių psichologė Brenė Braun daugiau kaip 10 metų tyrė šią sudėtingą jausmų raizgalynę: gėdą, perfekcionizmą, troškimą patikti kitiems ir viską kontroliuoti. Šitas emocijų kamuolys, trukdantis mums jaustis komfortiškai savuose kūnuose ir verčiantis pastoviai nrimauti – ne tik pasekmė kultūros, kurioje pasisekimas ir asmeninis efektyvumas vertinamas labiau už visa kita. Tai ne vien auklėjimo ir žmogiškos prigimties rezultatas. Tai pasirinkimas, kurį darome mes patys.

Galima „išmokti“ būti savimi, o galima atsisakyti šios galimybės.

Mokėjimas būti savimi psichologine kalba vadinamas autentiškumu. Autentiškumas apibūdinamas kaip sugebėjimas atsisakyti savo socialinių vaidmenų, šitaip leidžiant pasireikšti tikroms, nuoširdžioms mintims, emocijoms ir elgesiui. Tai nėra įgimtas gebėjimas – kaip ir visi kiti, jis yra įgyjamas ir treniruojamas.

Ko tam reikia? Svarbiausia savybė, kuria pasižymi visi nuoširdūs ir autentiški žmonės – pasirengimas būti pažeidžiamu. Būti autentišku – reiškia kiekvieną dieną atmesti mintis apie tai, kuo mes atseit turėtume tapti ir priimti tą žmogų, kuriuo mes jau esame, susitaikyti su pačiu savimi dabartiniu. Tai visai nereiškia, kad sustoja bet koks tobulėjimas ir mes įstringame savotiškoje grožėjimosi savyje pelkėje. Vystymuisi ir tobulėjimui trukdo ne susitaikymas su savimi, o saviplaka, savęs smerkimas ir perfekcionizmas: jeigu baisiai bijai klaidų, tai vargu ar pradėsi kažką daryti. Ir labiausiai nuo viso to nukenčia patys artimiausi žmonės. Juk santykiuose net kalbos negali būti apie prognozavimą, kuris toks mielas perfekcionisto širdžiai.

Perfekcionistui labai nepatinka ta kelionė be galutinio tikslo, žemėlapio ir maršruto, kurią mes vadiname gyvenimu.

Daug kas laiko tobulumo siekimą puikia savybe. Tam tikra prasme taip ir yra, tačiau pernelyg didelis perfekcionizmas greičiau trukdo sėkmei, nei padeda ją pasiekti. Tyrimai rodo, kad perfekcionizmas – tai tiesus kelias į depresiją ir priklausomybę. Jeigu neatjungi visų savo jausmų, egzistuojantis sėkmės modelis tau nelabai tinka. Dėl to nieko nuostabaus, kad vadovaujančias pareigas daugumoje stambių korporacijų, kaip rodo neseniai atlikti Britų Kolumbijos universiteto tyrimai, dažniausiai užima žmonės, turintys polinkį į psichopatiją. Psichopatai nesugeba užjausti, pergyventi, užtat puikiai apsimetinėja.

Priimti patį save nėra paprasta. Tam reikia ieškoti paramos išorėje. Darbe, kuris teikia pasitenkinimą. Santykiuose, kurie nereikalauja atitikti kokio nors stereotipo ar įvaizdžio. Stereotipai visų greičiausiai nužudo mūsų autentiškumą. Socialiniuose santykiuose atsitinka, kad kaukė pavirsta veidu: mes manome, kad tik vaidiname gero vadybininko vaidmenį nemėgstamame darbe, o paskui iš tikrųjų juo tampame. Vaidmuo tampa nuolatiniu.

Tačiau svarbiausia kliūtis, kuri laukia kelyje į autentiškumą – siekis, kad viskas būtų aišku ir prognozuojama.

Kartais žmogus nori pakeisti įprastą gyvenimo būdą, kuris jau nebeteikia pasitenkinimo. Kartais nori įgyti naują specialybę, atsisakyti nemėgstamo darbo, nutraukti toksiškus santykius. Tokiais momentais jis gali atsitverti nuo savo nepasitenkinimo ištisu psichologinės gynybos priemonių kompleksu. Pavyzdžiui, atbukinti jausmus alkoholiu ar įtraukiančiu serialu. Tačiau neįmanoma nuslopinti tik vieno kurio nors savo jausmo: užgniaužę nepasitenkinimą, mes užgniaužiame ir džiaugsmą. Aštrių pjūčių vietą užima slogus nerimas.

Pokyčiams trukdo netikrumo baimė. Asmenybės augimas baigiasi tuo momentu, kai nusprendžiame, jog reikia būtent šiuo momentu nustatyti galutinį judėjimo punktą: ką konkrečiai mes norime pasiekti ir kokiu būdu. Atsakyti į šį klausimą žmogus dažniausiai negali (jeigu gali, vadinasi, tai greičiausiai klaidingas tikslas), o paskui nustoja ką nors daryti.

Asmenybės augimą visada lydi baimė ir netikrumas.

Visiškai nebūtina iš anksto žinoti visų savo karjeros ir gyvenimiško kelio detalių, kad šiuo konkrečiu momentus galima būtų pasirinkti – būti nuoširdžiu ir neatsisakyti savęs paties.

Pasitraukimas už komforto zonos ribų nustoja būti baisiu, kai suprantame ir susitaikome su mintimi, jog esame pažeidžiami. Mes negalime visko žinoti, turėti visų įmanomų privalumų, mes negalime visiems patikti. Tačiau kažkokių privalumų mes tiksliai turime – svarbu juos pripažinti ir leisti pasireikšti. Savęs atsisakymas pakenks ne tik jums, bet ir aplinkiniams. Autentiškumas visada vertinamas, net jeigu jis neatitinka daugumos lūkesčių.

Kad susitaikytume su savo autentiškumu, mums prireiks atitinkamų savybių. Kristina Nef iš Teksaso universiteto apibūdina šias savybes trimis elementais:

  • Gerumas sau pačiam: sugebėjimas žvelgti į save su šiluma ir supratimu netgi sunkiausiais momentais, vietoje to, kad ignoruotume savo jausmus ar pasinertume į savikritiką;
  • Bendras žmogiškumas: pripažinti, kad kančios, netobulumas ir pažeidžiamumas – tai bendra patirtis, būdinga kiekvienam žmogui. Kai kaltiname patys save, esame linkę perdėti savo unikalumą, kai tuo tarpu dauguma mūsų silpnybių būdingos visiems be išimties žmonėms;
  • Sąmoningumas: sugebėjimas atpažinti savo emocijas ir adekvačiai jas vertinti – nesumenkinant ir neperdedant. Sąmoningumas leidžia nesusitapatinti su negatyviais jausmais ir suprasti, kad aš – tai ne vien šio momento mintys ir emocijos., o kažkas daugiau.

Elizabet Kiubler Ros rašė: „Žmonės – kaip vitražo stiklai. Giedrą dieną jie spindi, o stojus tamsai, jų tikrasis grožis matomas tik tada, kai šviesa sklinda iš vidaus.“ Šis palyginimas puikiai parodo, kad mus veikia anaiptol ne vien išorinės aplinkybės. Būti savimi – tai mūsų pačių pasirinkimas. Tik mūsų sprendimas gali atskleisti kitiems visą mūsų grožį. O šitai padaryti verta netgi tuo atveju, jei aplinkiniai nesugebės deramai įvertinti.

Skamba paradoksaliai, tačiau prisipažinimas, kad esame pažeidžiami ir netobuli, nesustabdo mūsų tobulėjimo, o jį paskatina. Kad ir kokie būtų mūsų pasiekimai, mes niekada nenustosime keistis. Jokios perskaitytos ir parašytos knygos, jokie atlikti projektai ir įveikti gyvenimo sunkumai nepadarys mūsų mažiau pažeidžiamais. Juk netgi pačiame aukščiausiame pasaulio soste, kaip rašė Mošelis Montenis, sėdima ant nuosavo užpakalio.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti