Chronofagai – žmonės, kurie maitinasi mūsų laiku

“…ponia Milda sako, kad ponas Tadas jai pasakė, jog reikia paskelbti įsakymą, o aš sakau, negalima skelbti tokio įsakymo visam personalui, reikia iš pradžių iškelti šį klausimą svarstymui direktorių taryboje…” – mano draugė tarška ir tarška be sustojimo. Aš nepažįstu jos paminėtų žmonių. Nežinau, apie ką eina kalba ir nenoriu žinoti, man tai visai neįdomu. Turiu labai mažai laiko ir nenoriu jo švaistyti vien tam, kad paklusniai linksėčiau galvą. “Keičiam temą”. – pasiūlau, neiškentusi. “Tau neįdomios mano problemos? Mes juk turime palaikyti viena kitą!” – piktinasi draugė.

Seniai seniai, kai medžiai buvo dideli, o vaikų turėjau keturis kartus mažiau negu dabar, tokie pokalbiai man atrodė normalūs. Juk iš tiesų mes draugės, išauklėtos moterys, turime rodyti pagarbą, delikatumą, išklausyti ir užjausti. Argi ne tam egzistuoja artima draugystė?

“Palaikyti vienas kitą” – viena mėgstamiausių bet kurio chronofago temų. Taip aš vadinu žmones, kurie ryja laiką. Jie atsisėda šalia ir kalba, kalba, kalba, nepamiršdami sekti ir kontroliuoti, ar atidžiai jų klausomės. Kažkodėl visas tas palaikymas veikia tik į vienus vartus, jų naudai ir niekada neduoda jokios naudos jų pašnekovams. Pašnekovas apskritai nelaimingas. Jo pasaulis neįdomus, jo jausmai ir mintys nieko nedomina, jo problemos – tuščias išsigalvojimas. Visai kas kita – chronofago problemos! Štai kur tikroji bėda, išties prasmingi pergyvenimai! Chronofagai neklausinėja, kaip jums sekasi, kad galėtų pasidžiaugti, padrąsinti ar užjausti. Jūsų reikalai – nereikšmingos smulkmenos, lyginant su jų problemomis.

O dar laiko rijikai mėgsta pažaisti žaidimą “taip, bet…” Žmogus užveda kalbą apie kokią nors problemą, aplinkiniai pradeda siūlyti galimus sprendimo variantus, žmogus iš pradžių sutinka, o paskui priduria “taip, bet” ir atmeta visus siūlomus receptus. Žaidimo esmė – pabrėžti savo unikalumą ir sugniuždyti pašnekovus, atmetant jų pagalbą kaip visiškai nieko nevertus niekus. O dar chronofagai pastoviai ieško užuojautos. Ir daro jie tai sumenkindami savo reikšmingumą, apsimesdami neišmanėliais mažvaikiais, kuriuos reikia gelbėti. Kiti ima vaidinti virtualių tėvų vaidmenį. Yra ir daugiau tokių žaidimų-manipuliacijų.

Rezultatas – praradote daug laiko visiems tiems tuštiems ir beprasmiškiems pliurpalams, be to, jus dar ir visiškai nuvertino bei sumenkino. Vietoje palaikymo gavote skaudančią galvą ir siaubingą nuovargį. Chronofagai veikia kaip energetiniai vampyrai, iščiulpdami iš pašnekovų jėgas.

Žaisti įvairius žaidimus bendravime galima tik drauge. Jeigu vienas dalyvis iškrinta iš žaidimo, žaidimas tęsiasi be jo. Arba nesitęsia, jei horizonte nesimato kitų dalyvių. Laiko rijikai labai nemėgsta, kai jų nepašeria. Nenori šerti gražiuoju – gausi skandalą. “Tau į mane nusispjauti!” – padarė išvadą mano jau minėta draugė. Aš nenoriu eikvoti laiko dar ir skandalui, dėl to tiesiai paklausiu, ko ji nori – patarimo, rekomendacijos, situacijos analizės, ar tiesiog apkabinti ir pagailėti? “Aš noriu, kad su manimi elgtųsi žmoniškai, supranti?” Nesuprantu. Tiksliau puikiai suprantu, kad abstrakčia fraze “žmoniškas elgesys” man bandoma įskiepyti kaltės jausmą: kaip gi taip, aš tokia beširdė, bet koks žmogus išklausytų, bet tik ne aš, aš nežmoniška. Ir man dabar reikėtų, pagal draugės sumanymą, apsipilti ašaromis ir pulti įrodinėti jai savo žmoniškumą, lygiagrečiai atgailaujant.

Tikriausiai ir jūs turite pažįstamų, draugų, kolegų, galbūt netgi giminaičių, kuriuos tenka šerti savo gyvenimu, savo laiku. Kažkam pakanka kelių minučių, o kažkam ir metų per mažai. Manipuliuodami gėdos ir kaltės jausmais, laiko rijikai puotauja jūsų sąskaita. Ir labai puiku, jei esate įvaldę nuostabų ginklą prieš šituos besočius grobuonis – stebuklingą žodį “Ne”.

Man nuo vaikystės kalė, kad taip elgtis negerai. O gerai – tai būti patogiu žmogumi, slėpti nepasitenkinimą ir pyktį, šypsotis, kai tau blogai, būti mandagia, taktiška, delikačia. Jeigu aš protinga, privalau ieškoti kompromiso.

Tik nelabai aišku, kokį kompromisą gali pasiekti žmogus ir jo kraują čiulpianti dėlė ar kitas parazitas?

Jūsų dėmesys – neįkainuojama dovana jūsų artimiesiems ir draugams. O ne privaloma duoklė, mokama okupantui.

Sakyti “Ne” – normalu. Čia būtina paaiškinti, kad būtent sakyti, o ne rėkti ir kaltinti, išvardinant visas savo nuoskaudas, sukauptas nuo kūdikystės. Tiesiog paprastas žodis “Ne”. Yra ir daugiau puikių frazių: “esu prastai nusiteikusi, pakalbėkime apie ką nors linksmesnio”, “skauda galvą, nekalbėkime dabar apie problemas”. O kartais mandagūs ir išsiauklėję žmonės tyli, tyli, o paskui pasigriebia benzino pjūklą ir pradeda šienauti visus aplinkui, kaltus ir nekaltus. Ir po šito sprogimo gėdinasi pasakyti “Ne” dar septynis metus.

Draugė palieka mane pasipiktinusi. Ne tik aš bloga, bet ir mano vaikai, ir Dievas mus visus nubaus, beširdžius neraliuotus. Dramatiškos kaukės – vienas pagrindinių laiko rijiko požymių. Tragiška svetimo egoizmo auka akies mirksniu pavirsta rūsčia pranašautoja – mėgstamas chronofago akrobatinis triukas. Tačiau apskritai jų repertuaras nėra didelis ir bėgant metams spėja gerokai įkyrėti.

Kaip ir nesibaigiantys beprasmiški skundai, TV laidų aptarinėjimai ir apkalbos apie kitus žmones. Maitinti parazitą savo gyvenimu ar nemaitinti – kiekvieno žmogaus laisvas pasirinkimas. Visi mes turime problemų ir nemalonumų, visi kartas nuo karto pradedame vienas kitą erzinti, visi periodiškai blogai jaučiamės. Ir tokiais momentais mes renkamės: griebti šalia esantį žmogų už gerklės, ar suimti save į rankas. Pradėti naują žaidimo “Taip, bet…” etapą, ar nepradėti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto