Čia ir dabar

Mes viską darome norėdami pasiekti geidžiamą tikslą, o „šiandien“ pragyvename skubėdami, lyg prabėgomis. Kodėl taip nutinka: kai galiausiai išsiskiriame su praeities iliuzijomis, su dar didesne aistra puolame į kitą kraštutinumą – susiejame visas savo viltis su geresniais dalykais išskirtinai tik ateityje.

Lyg būtent tada, neapibrėžtoje perspektyvoje, mūsų laukia visokeriopa sėkmė. Regis, dabar reikia tik išlaukti, tik išgyventi…

Tačiau stengdamiesi kuo greičiau išgyventi iki šviesios juostos, mes pernelyg energingai atstumiame atsibodusią „šiandieną“ – lyg tai visiškai nereikalinga tarpinė stadija, ne daugiau nei apmaudi kliūtis kelyje į sėkmę.

Žodžiu, skubindami šiandieną, svajodami, kad ji kuo greičiau praeitų, mes jai neatleistinai neteisingi. Juk ne vakardienos prisiminimai ar neaiškios rytojaus fantazijos, o būtent esamasis laikas su jo realybe ir yra mūsų gyvenimas on line režimu.

Kad gyventume dabartyje ir gautume iš to malonumą, reikia:

1. Liautis gyventi laukimu. Mes nuolat su ateitimi susiejame geresnio gyvenimo viltis, visą laiką kažko laukiame: paaukštinimo darbe (viršininkas žadėjo, tačiau neaišku, kada), vestuvių (jaunikis žadėjo, bet vėlgi neaišku, kada) arba viso labo algos dienos ar atostogų prie jūros. Galiausiai laukti galima ir savaitės pabaigos – savaitgalio. Tačiau ateities laukimas labai dažnai nužudo dabartį.

Viską darome dėl siekiamo tikslo ir „šiandien“ pragyvename skubėdami. Neretai nepaisant mūsų užimtumo „šiandien“ tęsiasi be galo ilgai, tapdamas negailestingu išbandymu. Bet kokiu atveju mums norisi, kad dabartis kuo greičiau užsibaigtų: nevertiname jos, nes tai tik kliūtis mūsų kelyje į tikslą, kurią reikia nugalėti kuo greičiau. Tačiau juk dabartis ir yra mūsų gyvenimas, ir mes visai nenorime, kad jis kuo greičiau pasibaigtų!

2. „Neužsiciklinti“ savo svajonėje. Apibrėždami savo ilgalaikius ar artimesnius tikslus bei užduotis, į juos žvelkite kaip į galimas perspektyvas, ne kaip į būtinas. Pirma, kad ir kaip būtų liūdna, bet reikia būti morališkai pasiruošusiems ir nesėkmei, antra, kartais sėkmė tampa ne mažesniu išbandymu nei pralaimėjimas. Ir gali būti, kad būtent po pergalės pajusite tuštumą ir, susidūrę su naujų orientyrų trūkumu, suprasite: pačia laimingiausia diena jums buvo tas periodas, kai žingsnis po žingsnio ėjote link savo be galo tolimo tikslo. Tai nereiškia, kad jūsų širdyje neturi būti vietos svajonei ar kad negalima susimąstyti apie ateitį arba kažką planuoti, bet viskam turi būti saikas.

3. Organizuoti savo gyvenimą taip, kad joje lygiomis proporcijomis būtų motyvacijos: „nes taip reikia“ ir „nes taip noriu“. Sutikite, paprastai mes renkamės pirmosios formuluotės naudai, o jei tai kartojasi diena iš dienos, nereikia stebėtis atsirandančiais stresais ir depresijomis, juk mes ne robotai. Kad pamiltume dabartį ir išmoktume gyventi šia diena, kad įprasta darbo diena atneštų ne mažiau džiaugsmo nei išeiginė, reikia susipažinti su tolesniais punktais.

4. Pašalinti iš gyvenimo skubą. Nereikia prisiimti daugiau naštos, nei galite pakelti. Tai galima pasakyti ir apie darbą, ir apie namų reikalus, ir šeimos įsipareigojimus. Juk būtent darbų perteklius paverčia kasdieną vienas kitą keičiančių paveikslėlių kaleidoskopu ir priverčia pasijusti vovere rate.

Kad ištaisytumėte šią situaciją, reikia:

a) Išanalizuoti savo vidutinę statistinę dieną ir iš naujo apsibrėžti savo prioritetus. Savo darbotvarkėje spalvotais žymekliais žymėkitės pastabas, išbraukdami tai, kas gali palaukti iki kitos savaitės, iki penktadienio, iki poryt ir panašiai.

b) Nustatyti reikalų hierarchiją. Savo sąrašo susitikimus, skambučius ir kitus reikalus suskirstykite pagal svarbos laipsnį.

c) Gautąjį sąrašą padalyti per pusę ir antrąją pusę atidėti vėlesniam laikui. Kiekvienam likusiam reikalui paskirkite papildomo laiko (juk po šių manipuliacijų turėsite jo šiek tiek daugiau). Pavyzdžiui, jei pokalbiui su klientu skyrėte dvidešimt minučių, pridėkite dar dešimt ir panašiai.

d) Tarp sąrašo punktų palikti tarpų. Tegu jie bus skirti poilsiui. Pirma, tai dar vienas apsidraudimas nuo pavėlavimų. Antra, per šį laiką galima neskubant atlikti kitus darbus – pašalinti iš kompiuterio nereikalingus failus, įvesti į telefoną naujus numerius, susitvarkyti darbo stalą ir panašiai.

5. Niekad neskubėti. Nustokite bėgti – imkite žingsniuoti; neįpratus bus sunku, bet pasistenkite. Pasakykite sau, kad jūs, pavyzdžiui, mokotės gracingai vaikščioti. Atminkite tiesą: spėja tas, kas niekur neskuba. Dabar galite sau leisti šią prabangą: juk jūsų grafikas sudarytas taip, kad tarp darbų esti pertraukų. Ir jei jums reikia išeiti iš biuro ir nuvažiuoti į susitikimą, jūs galite pasistatyti automobilį šiek tiek toliau susitikimo vietos ir nors kvartalą prasieiti pėstute – tiesiog pasidairyti, pasigėrėti gimtojo miesto architektūra. Arba pasėdėti automobilyje ir pasiklausyti audioknygos, kuri jau seniai laukia savo valandos.

6. Suteikti sau malonumą. Lepinkite save, pagirkite. Už ką? Tiesiog taip, be ypatingo pagrindo. Tai gali būti gabalėlis torto jaukioje kavinėje arba neskubus knygyno naujienų apžiūrėjimas, kelionė į baseiną arba grožio saloną, mėgstamo filmo peržiūra pas draugus (ne todėl, kad namie neturite DVD grotuvo, o todėl, kad kartu smagiau) arba kino filmo premjera geriausiame kino teatre mieste. Svarbu, kad tai nesudarytų sunkumų.

O jei nesinori, galima tiesiog po darbo pasivolioti namie ant sofos su naujausiu mėgstamo žurnalo numeriu. Žinoma, po darbo dienos namie taip pat laukia nemažai reikalų, reikalaujančių dėmesio: skalbimas, virimas, lyginimas, tvarkymas, pamokų ruošimas su vaiku ir pan. Bet visa tai gali palaukti nors valandą. Pabandykite šias šešiasdešimt minučių gyventi tik sau. O po tos valandos pajusite, kaip atsiveria antrasis kvėpavimas.

7. Išsivaduoti iš kaltės komplekso. Gana nervintis ir kaltinti save, jei ne visi suplanuoti darbai buvo nudirbti. Jūs ne visagalis, ne viskas jūsų rankose, iškilo objektyvios aplinkybės ir lemtingi atsitiktinumai, dėl kurių kai kurie klausimai liko neišspręsti. Čia nėra pagrindo nusiminti ar graužtis: bet kokiu atveju tai ne jūsų kaltė – nebarkite savęs. Patikėkite, ir be jūsų visada atsiras kažkas, kas apkaltins jus nepakankamu darbštumu ir nurodys klaidas. Prokurorų apstu, o jūs geriau pabūkite pats sau advokatas.

8. Įrašyti į grafiką vieną „nereikalingą“ darbą. Kas turima omeny? Pavyzdžiui, savarankiškas svetimos kalbos mokymasis. Kalbos, kurios jums galbūt ir neprireiks. Kodėl savarankiškas? Todėl kad taip patogiau: nereikia niekur važiuoti, nereikia raudonuoti prieš dėstytoją dėl neatliktų namų darbų, jūs pats sau ir mokytojas, ir egzaminuotojas. Siuvinėjimas kryželiu taip pat tiks, lygiai kaip ir receptų išbandymas iš madingos kokios nors įžymybės kulinarijos knygos.

Visais šiais atvejais būsite atsakingi tik prieš save. Išmokite „ragauti“ dabarties, gauti malonumą iš mokymosi proceso, neužsiciklinant ant rezultato. Visi mes esame ar stengiamės būti perfekcionistai – sėkmės filosofija šiuolaikinėje visuomenėje paverčia mus tokio gyvenimo būdo įkaitais. Tačiau visai nebūtina, kad kiekvienas mūsų užsiėmimas turėtų utilitarinę paskirtį – „darau tai tam, kad…“ Darote tai ne dėl kažkokio tikslo, o dėl to, kad jums patinka procesas. O jau galimybė pritaikyti gautas žinias būtinai pasitaikys.

9. Padaryti nors vieną žygdarbį per dieną. Tiesiog kaip baronui Miunchauzenui iš visų mėgstamo filmo. Mūsų kontekste žygdarbiu gali tapti reikalas, kurio niekaip nesinori imtis, tačiau kuris vis primena mums save. Pavyzdžiui, tokia smulkmena kaip virtuvės spintelės durys, kurių vyriai sulūžo, arba nauja pažyma baseinui, kurią pamiršote gauti ir dabar pakeliui į treniruotę prisimenate, kad bergždžia važiuoti: jūsų vis tiek neįleis.

Į šį sąrašą tinka ir ant siūlelio kabanti palto saga – tik užėję į liftą ir sagstydamiesi prisimenate, kad vėl jos neprisiuvote. Taigi jei vieną gražią dieną nepamiršite prisiūti sagos, kitą dieną užbėgsite į polikliniką pažymos, o paskui dar iškviesite meistrą pataisyti spintelės duris – tai ir bus jūsų žygdarbiai. Ir sunku perteikti visą to gilaus pasitenkinimo jausmo gamą, su kuriuo vilksitės paltą, plaukiosite baseine ar gėrėsitės pavyzdine virtuvės spintele.

10. Išmokti nieko neveikti. Nepainioti su šeštuoju punktu – ten jūs bent jau vartote žurnalą. Dabar jūs tikrai neturite nieko veikti, pavyzdžiui, trisdešimt minučių – visiškai nieko. Jūsų meditacija gali būti visiškai į nieką nenukreipta. Bet jei namiškiai, sunerimę dėl neįprasto vaizdo, ims teirautis, kas su jumis ne taip, giliamintiškai atsakykite: „Aš mąstau…“ Galimas daiktas, kad taip ir bus, jūs tikrai tuo metu mąstysite apie praeitį arba kursite planus ateičiai. Tačiau tuo pat metu jūs mėgausitės kiekvienu geriausio laiko – savo dabarties – momentu.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *