Civilizacijos spąstai

Besivystant civilizacijai, žmonija įžengė į informacijos epochą. Mes judame link vis technokratiškesnių visuomenės santvarkos taisyklių. Tačiau mes visada turime pasirinkimą, kokį gyvenimą gyvensime: būsime artimesni gamtai, vystysimės harmoningai, ar rysime miesto dulkes, patirsime stresus ir kentėsime nuo prastos sveikatos.

Galbūt kada nors žmonija visgi sugebės suvokti, kiek jėgų mums duoda gamta. O kol kas mes esame minios ir miesto civilizacijos narkomanai, mūsų širdys užterštos megapolių dvasia. Mūsų širdys surūdijo nuo užteršto oro ir apnuodyti maisto. Mes patys pasistatėme sau kalėjimus, pasipuošėm juos, mėgindami susikurti jaukumo iliuziją. Mes pripratome gyventi tarp mūsų, už nuosavų gyvenimų grotų. Mes gauname pasitenkinimą, tapę melagingų vertybių vergais. Mes vergaujame nuosaviems troškimams, be galo ir be krašto svajodami gauti vis naujų ir naujų malonumų, kaupdami materialias vertybes, kurios iš tiesų neturi jokios vertės.

Esame vergai ne dėl to, kad kažkas panoro mus tokiais sukurti, o todėl, kad patys leidome tampyti mus už virvučių ir siuntinėti ten, kur naudinga eiti kam tik norite, bet tik ne mums patiems. Mes mėgaujamės vergyste, mes džiūgaujame, gavę eilinę išmaldą.

Ir šitose nepaliaujamose stereotipų lenktynėse mes pamiršome tai, kas išties svarbu. Pamiršome nuoširdumą, meilę, rūpestingumą, pasitikėjimą, supratimą, gerumą, kilnumą. Mes netgi nepaisome nuosavos sveikatos, nuodijame organizmą kenksmingu maistu, pamirštame fizinius pratimus, dvasinį tobulėjimą. Šitie dalykai atrodo tokie tušti mūsų visuomenėje, kad nustumiame juos į antrą planą. Ir tik kai kūnas bei širdis ims šaukti iš skausmo, mes atkreipiame dėmesį į svarbius gyvenimo aspektus ir susimąstome, ar viską teisingai darome.

Kodėl mes turime mėtytis į kraštutinumus, prieš tai, kol suvokiame gyvenimo prasmę? Kodėl tam, kad pradėtume rūpintis sveikata, mes iš pradžių turime ją prarasti? Kodėl suvokiame tikrą meilę tiktai patyrę daug skausmo ir kančių? Kodėl mes pradedame rūpintis artimaisiais tiktai tada, kai būna jau per vėlu? Argi taip sudėtinga būti jautriu ir dėmesingu sau ir mus supančiam pasauliui?

Ar pastebėjote, kad išsivysčius internetui ir televizijai mes praradome sugebėjimą mėgautis gyvenimu. Mes praleidžiame daugiau laiko prie ekrano, negu pasivaikščiodami ar bendraudami su žmonėmis. Esu tikra, kad praėjusio šimtmečio žmonės pamena, kokia buvo jų vaikystė. Mes neturėjome interneto, planšečių ir išmaniųjų telefonų, tačiau turėjome gyvenimo džiaugsmą ir tikrus, o ne virtualius draugus. Buvo nuoširdžios šypsenos per linksmus žaidimus kieme bei laimingi vakarai šeimos rate. O dabar mes gyvename tame pačiame bute su žmonėmis, su kuriais bendraujame mažiau nei su „draugais“ internete.

Kaip seniai buvote atjungęs telefoną ir leidote laiką be interneto ar televizoriaus? Be jokios abejonės, tie daiktai padaro mūsų gyvenimą paprastesnį, bet jais naudotis reikia protingai, o ne pasinerti visa galva į virtualų pasaulį. Kai pasakosite vaikams ir anūkams apie savo jaunystę, ką prisiminsite: kaip ištisomis paromis lindėjote socialiniuose tinkluose, žaidėte kompiuterinius žaidimus ar drybsojote priešais televizorių? Manau, net neprisiminsite, kaip beprasmiškai pralėkė laikas, nes prisiminti nebebus ko.

Pasižiūrėkite, kaip gyvena laimingi žmonės, kurių gyvenimas sąmoningas. Jiems nereikalingas internetas, kad įrodytų savo vertę kitiems. Jie tikriausiai paprasčiausiai suvokė, kad technologiniai pasiekimai sukurti tam, kad valdytų žmogaus protą, bet žmonės turi ir širdį, kuri nepasikliauja melagingomis tiesomis.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI