Civilizacijos spąstai

Besivystant civilizacijai, žmonija įžengė į informacijos epochą. Mes žengiame link vis technologiškesnės visuomenės santvarkos taisyklių. Tačiau visada turime pasirinkimą, kokį gyvenimą gyvensime: būsime artimesni gamtai, vystysimės harmoningai, ar rysime miesto dulkes, kęsime stresus ir kentėsime nuo prastos sveikatos.

Galbūt kada nors žmonija visgi sugebės suvokti, kiek jėgų mums duoda gamta. O kol kas esame minios ir miesto civilizacijos narkomanai, mūsų širdys užterštos megapolių dvasia. Mūsų širdys surūdijo nuo užteršto oro ir apnuodyto maisto. Mes patys pasistatėme sau kalėjimus, pasipuošėm juos, mėgindami susikurti jaukumo iliuziją. Pripratome gyventi tarp mūrų, už nuosavų gyvenimų grotų. Jaučiame pasitenkinimą, tapę melagingų vertybių vergais. Vergaujame savo troškimams, be galo ir be krašto svajodami patirti vis naujų ir naujų malonumų, kaupdami materialias vertybes, kurios iš tiesų neturi jokios vertės.

Esame vergai ne dėl to, kad kažkas panoro mus pavergti, o todėl, kad patys leidome tampyti saveuž virvučių ir siuntinėti ten, kur naudinga eiti kam tik norite, bet tik ne mums patiems. Mes mėgaujamės vergyste, mes džiūgaujame, gavę eilinę išmaldą.

Ir šitose nepaliaujamose stereotipų lenktynėse pamiršome tai, kas išties svarbu. Pamiršome nuoširdumą, meilę, rūpestingumą, pasitikėjimą, supratimą, gerumą, kilnumą. Mes netgi nepaisome nuosavos sveikatos, nuodijame organizmą kenksmingu maistu, pamirštame fizinius pratimus, dvasinį tobulėjimą. Šitie dalykai atrodo tokie tušti mūsų visuomenėje, kad nustumiame juos į antrą, trečią, penktą planą. Ir tik kai kūnas bei širdis ima šaukti iš skausmo, atkreipiame dėmesį į svarbius gyvenimo aspektus ir susimąstome, ar viską teisingai darome.

Kodėl mes turime blaškytis į kraštutinumus, prieš suvokdami gyvenimo prasmę? Kodėl tam, kad pradėtume rūpintis sveikata, iš pradžių turime ją prarasti? Kodėl suvokiame tikrą meilę tiktai patyrę daug skausmo ir kančių? Kodėl pradedame rūpintis artimaisiais tiktai tada, kai būna per vėlu? Argi taip sudėtinga būti jautriu ir dėmesingu sau ir supančiam pasauliui?

Ar pastebėjote, kad išsivysčius internetui ir televizijai, praradome sugebėjimą mėgautis gyvenimu. Mes praleidžiame daugiau laiko prie ekrano, negu pasivaikščiodami ar bendraudami su žmonėmis. Esu tikra, kad praėjusio šimtmečio žmonės pamena, kokia buvo jų vaikystė. Mes neturėjome interneto, planšečių ir išmaniųjų telefonų, tačiau turėjome gyvenimo džiaugsmą ir tikrus, o ne virtualius draugus. Buvo nuoširdžios šypsenos linksmai žaidžiant kieme bei laimingi vakarai šeimos rate. O dabar tūnome tame pačiame bute su žmonėmis, su kuriais bendraujame mažiau nei su “draugais” internete.

Kaip seniai buvote atjungęs telefoną ir leidote laiką be interneto ar televizoriaus? Be jokios abejonės, tie daiktai palengvina gyvenimą, bet jais naudotis reikia protingai, o ne nerti stačia galva į virtualų pasaulį. Kai pasakosite vaikams ir anūkams apie savo jaunystę, ką prisiminsite: kaip ištisomis paromis lindėjote socialiniuose tinkluose, žaidėte kompiuterinius žaidimus ar drybsojote priešais televizorių? Manau, net neprisiminsite, kaip beprasmiškai pralėkė laikas, nes prisiminti nebebus ko.

Pasižiūrėkite, kaip gyvena laimingi ir sąmoningi žmonės. Jiems nereikalingas internetas, kad įrodytų savo vertę kitiems. Jie paprasčiausiai suvokė, kad technologiniai pasiekimai sukurti protui, bet žmonės turi dar ir širdį, kuri nepasikliauna melagingomis tiesomis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto