Daryti klaidas – normalu

Nebarkite vaiko už klaidas, neverskite atsiprašinėti ir kompensuoti padarytos žalos. Bent jau iki devynerių metų amžiaus. Vaikas šiuo metu tyrinėja pasaulį, tame tarpe ir per savo klaidas.

Noras nubausti vaiką gali būti susijęs su pačių tėvų istorija – juos pačius vaikystėje baudė ir dabar jie nežino, kad įmanoma elgtis visiškai kitaip. Tėvai turi išmokyti vaiką atsakingumo ir kur kas efektyvesnis būdas to pasiekti – atleidimas, o ne bausmė.

Baudžiantys vaikus tėvai įsitikinę, kad jis pajėgus prognozuoti savo poelgių pasekmes. Jie niršta ant mažylio už jo užmaršumą ir reikalauja iš suaugusiam žmogui būdingos atsakomybės. Tačiau vaiko smegenys nesubrendusios ir užmaršumas jam yra visiškai normalus dalykas. Kartais, kad mažasis įsimintų kokį dalyką, tenka kartoti labai daug kartų.

Jei vaikas stengiasi vengti klaidų, pagirkite jį už tai ir paaiškinkite, kad daryti klaidas – normalu, kad per klaidas žmogus mokosi ir auga. Per klaidas mes sužinome, kas yra gerai, o kas – blogai. Be klaidų neįmanoma vystytis, kadangi neklysta tik tas, kuris nieko nedaro. Klaidos – patirties ir vystymosi šaltinis.

Jeigu barate vaiką už klaidas, jis padarys išvadą, kad nieko nesugeba ir nustos apskritai ką nors daryti. Susiformuos nepasitikėjimas savo jėgomis ir nepasitenkinimas savimi.

Nebarkite vaiko dėl užmaršumo. Argi jūs patys visada viską prisimenate? Geriau pagirkite tais atvejais, kai jis prisiminė jūsų prašymą ir jį išpildė.

Gėda ir smerkimas – prasti motyvatoriai. Dėl to nereikia gėdinti vaiko ir priekaištauti, jei jis kažką užmiršo ir nereikia nuolatos priminti visų jo užmaršumo atvejų.

Vaikas labai trokšta išpildyti jūsų prašymus ir stengiasi padaryti tai pačiu geriausiu būdu. Jeigu kažką pamiršo, nusimena lygiai taip pat, kaip ir jūs nusimenate analogišku atveju. Patikėkite – jis stengiasi ir daro viską, ką savo amžiuje pajėgia, kad išpildytų jūsų prašymą.

Vaikas mokosi mylėti save per tėvų požiūrį į jį ir jų elgesį su juo. Jei tėvai reaguoja į klaidas be bausmių ir pasmerkimo, vaikas įsisąmonins, kad galima būti mylimu netgi tada, jeigu esi neidealus.

Jeigu tėvai, padarę klaidą, atsiprašo, tai ir vaikas iš jų pavyzdžio išmoks atleisti ne tik kitiems, bet ir sau.

Visiškai neleistina situacija, kurioje vienas iš tėvų prašo, kad vaikas kažką nuslėptų nuo kito.

Kai tėvai kaltina dėl klaidų, vaikai ima bijoti suklysti. Kad nereikėtų klysti, reikia daryti tik tai, kuo esame visiškai tikri. Dėl to vaikai nesiima jokių jiems nepažįstamų veiksmų. Susiformuoja žema savivertė, neretai jie užauga amžinai savimi nepatenkintais perfekcionistais.

Kad galėtų normaliai vystytis, vaikui būtina mokėti rizikuoti ir nebijoti pralaimėti.

Jeigu tėvai be paliovos bara, vaikas priverstas gintis, ieškoti pasiteisinimų savo klaidoms, ieškoti kaltininkų. Šitaip išmoksta suversti kaltę dėl savo poelgių kitiems. Vaikui nereikės to daryti, jeigu jis žinos, kad daryti klaidas – normalu.

Gaudamas tėvų palaikymą vaikas jaučiasi geras ir mylimas. Jis pasitiki savimi, su malonumu eksperimentuoja ir ieško naujų žinių.

Jeigu vaiką barė už klaidas, užaugęs jis išsikels pernelyg griežtus reikalavimus sau pačiam ir kitiems, bausdamas save ar kitus. Savęs baudimas gali pasireikšti santykių su skausmą jam teikiančių žmogumi pavidalu.

Jei kilo noras nubausti vaiką už klaidas, pagalvokite, ar patys viską darote teisingai? Ar galima nugyventi gyvenimą be klaidų ir mokytis iš kitų žmonių klaidų, įsisavinant svetimą patirtį?

Bandydamas ir klysdamas vaikas išsiaiškina savo sugebėjimus ir galimybes. Supranta, kas jis toks, ir kam pajėgus.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *