Daugiavaikė mama apie visuomenės nuomonės paradoksus

Sako, kad būti daugiavaike mama sunku. Ir tikriausiai daugiausiai apie tai žino pačios mamos. Tai kodėl tada moteris, kuri turi keturis ar penkis vaikus, gimdo dar? Apie tai, kaip daugiavaikių šeimų problemos atrodo iš vidaus, pasakoja 7 vaikų mama.

***

Jaunystėje nė pagalvoti negalėjau, kad turėsiu septynis vaikus. Buvau pedagoginio instituto studentė, ruošiausi tapti istorijos mokytoja, papildomai dirbau laikraščio korespondente. Ir štai gavau redakcijos užduotį aplankyti šeimą, kuri augino 18 vaikų. Pamenu, kokį keistą įspūdį man padarė tėvas ir motina. Į visus klausimus atsakinėjo trumpai ir vienareikšmiškai, labai sunkiai sekėsi užmegzti kontaktą. Man taip ir nepavyko jų normaliai prakalbinti, straipsnio parašyti nesigavo. Tik praėjus daug laiko, kai pati tapau daugiavaike, supratau jų keisto uždarumo priežastį: paniekinamas visuomenės požiūris padarė tuos žmones atsargiais, išmokė nepasakoti apie save ir neatvirauti.

Dėl to esu tikra: daug vaikų šeimoje – tai rimtas sprendimas, kurį darant, visada reikia suprasti, kuo tai gresia. Daugybė „baisių istorijų” apie daugiavaikės mamos gyvenimą, kurių tenka išgirsti, atsirado, deja, ne tuščioje vietoje.

Tapti daugiavaike – tai savotiška socialinė savižudybė. Ilgiems metams tavo bendravimo ir interesų ratas apims išimtinai vaikus, poliklinikas, vaikų darželius, mokyklas. Paskui paaiškės, kad tavo profesija niekam nebereikalinga – kvalifikacija prarasta, žinios paseno. Žinoma, yra tokių talentingų mamų, kurios įsigudrina kažką daryti: tapo paveikslus ar rašo eiles. Tačiau tai sugeba vienetai, o daugumos likimas – apsiriboti buitimi.

Reikia būti pasiruošusiai tam, kad jeigu šeima nėra pasakiškai turtinga, tai gyvenimo lygis neišvengiamai smuktelės žemyn. Kur gauti pinigų – dažniausiai tėvo problema. O mama sprendžia kitą uždavinį: kaip išgyventi už tas lėšas, kurias jis uždirbs.

Tačiau sunkiausia yra tai, kad daugiavaikė motina turi būti pasirengusi tapti visuomenės atstumtąja. Žmogumi, kuris kelia aplinkiniams tuo pat metu ir gailestį, ir panieką. Deja, būtent taip dauguma žmonių šiandien mato daugiavaikes šeimas. Matau tai kiekvieną dieną ir labai gerai žinau iš nuosavos patirties: šnairi žvilgsniai, smerkiančios replikos, laidomos pavymui, o kartais išsakomos tiesiai į akis. Nepastebėti šios nesiliaunančios buitinės agresijos iš visuomenės pusės labai sunku, o dar sunkiau – ignoruoti.

Štai mano pažįstama – trijų vaikų mama. Sutikite – tikrai ne pati didžiausia šeima, ir gyvena jie pasiturinčiai. Tačiau kai ji su savo padoriai aprengtais ir puikiai išauklėtais vaikučiais išeina į gatvę, bobutės pradeda šnypšti pavymui: „Žiūrėkit, prostitutė eina, vaikų prisigaudė”.

Pamenu, kaip į namus atėjo medicinos sesuo, kuri turėjo įvesti į dokumentus kažkokius duomenis apie tėvus. Ji paklausė apie mūsų su vyru išsilavinimą ir sužinojusi, kad abu su aukštaisiais, baisiai nustebo:

-Tai jūs supratote, ką darote?!

Sukrečiantis klausimas!

Pagal statistiką mūsų šalyje vos 2-3% daugiavaikių šeimų. Kodėl taip mažai? Priežastys, žinoma, įvairios, bet esu tikra, kad valstybės požiūris ir visuomenės nuomonė – viena iš pagrindinių. Asmeniškai man sunkiausia klausytis žodžių, kad vaikai palaidoja mamos galimybę realizuotis, atsiskleisti, pademonstruoti savo talentus. Šie žodžiai reiškia ne ką kitą, kaip „daugiavaikė mama – tai nevykėlė”. „Negali nieko pasiekti gyvenime – sėdėk namie ir gimdyk vaikus”.

Tiktai pasižiūrėkime, vardan kokios „savirealizacijos” daugybė moterų atsisako motinystės! Taip, Marija Kiuri neturėjo vaikų ir tai buvo jos sąmoningas pasirinkimas. Ji žinojo, kad palaidos virtuvėje savo mokslininkės talentą ir daug ką tam talentui paaukojo. Jos kelią pakartojo ir kitos žymios moterys, kurių vardai įrašyti į istoriją. Bet atsisakyti vaikų, kad galėtum dirbti sekretore ofise ir klapsėti kompiuteriu niekam nereikalingus popiergalius???

O dar tvirtinama, kad daug vaikų – tai galas grožiui ir išvaizdai. Taip, išvaizda dažniausiai išties nukenčia. Bet argi dėl meilės ir santykių moteriai būtina ideali figūra? Argi mažai aplinkui nelaimingų gražuolių? Juk tai akivaizdu – laimė visiškai nepriklauso nuo grakštumo. Petrarka mylėjo Laurą – ji turėjo 11 vaikų. Išeina, kad jis praktiškai visą laiką matė ją nėščią. Tadž Mahalo rūmai Indijoje, vienas nuostabiausių meilės simbolių, pastatyti garbei moters, kuri mirė, gimdydama vienuoliktą vaiką.

Man labai gaila tų išoriškai gražių, laisvų nuo rūpesčių žmonių, kurie nežino, ką reiškia auginti vaikus. Neseniai užklydau į visų tų „Laisvi nuo vaikų” (Child Free) tinklapį ir buvau apstulbinta skelbimu, kurį ten perskaičiau. Vyras ir žmona, abiem jau daugiau kaip 90 metų, prašo pagalbos. Jie neturėjo vaikų – nenorėjo – ir štai ji susirgo, reikia pinigų gydymui. Vyras blaškosi, ieškodamas pagalbos, jis paklaikęs iš siaubo nuo minties, kad vienintelis pasaulyje artimas žmogus mirs, o daugiau jis šioje planetoje nieko nebeturi.

Galima kiek tik lenda gąsdinti daugiavaikiškumu, tačiau realiai man baisu pasidarė būtent po to, kai perskaičiau šį pagalbos šauksmą.

Būti daugiavaike mama – mano sąmoningas pasirinkimas. Aš tai padariau ir niekada nesigailėjau. Norėjau daug vaikų, man patinka laikyti ant rankų mažylius ir aš džiaugiuosi, kad pas mus tokia didelė ir draugiška šeima. Aš puikiai žinau, ką praradau ir puikiai suprantu, vardan ko.

Kažkuriuo momentu pasidarė aišku: kelio atgal nebėra ir mano vieta ne „darbe”, o namuose. Tikriausiai tai atsitiko po ketvirtojo vaiko. Tai mano pasirinkimas ir aš bet kuriuo atveju jo laikysiuos. Bet aš negaliu neprotestuoti prieš paniekinamą visuomenės ir valstybės požiūrį į savo darbą.

Juk daugiavaikė mama – tai ne vien vaikų darželio auklėtoja ar mokytoja. Ji – plataus profilio specialistė: medicinos sesuo, gydytoja, psichologė, virėja, valytoja. Moters, kuri vaikus įsivaikina, darbą visi sąžiningai pripažįsta darbu ir už jį moka atlyginimą. O tuo tarpu paprastai normaliai daugiavaikei mamai niekas neskaičiuoja darbo stažo, ir pensija jos bus minimali, socialinė… Jai negresia net normalus žmogiškas „ačiū”. Tiesiog neįtikėtina, kad visuomenė šį milžinišką darbą laiko žeminančiu moterį. „Fui, sėdėti namuose, maitinti šaukšteliu, keisti sauskelnes!” Nors visiems tiems kritikams irgi kitados užpakalius mamos šluostė.

Mano darbas – vaikai. Ir mane skaudina toji paniekinama nuostaba: „Kaip gi tu tam ryžaisi?” Mes juk neužduodame tokių klausimų, tarkime, banko direktoriui. O jam irgi sunku – atsakomybė, sėdimas gyvenimo būdas, širdies problemos. Arba, pavyzdžiui, balerina. Vardan ko ji visą gyvenimą sėdi ant dietos, susikruvina kojas, praranda sveikatą? O į kosmosą skraidyti lengva? Bet kokia profesija turi tamsių pusių. Ir aš negaliu suprasti, kodėl aukoti viską dėl karjeros yra geriau ir garbingiau, nei aukotis dėl vaikų.

Sunku? Taip, labai. Ir kas? Visiems sunku, kas tik nuoširdžiai ir sąžiningai atlieka savo darbą. Man vis sako: „Vargšiukė, kaip tau sunku!” Ne sunkiau negu geram gydytojui, geram žurnalistui ar inžinieriui.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *