Degradacijos-virusas

Degradacijos virusas

Jums neatrodo, kad kelias, kuriuo juda šiuolaikinė visuomenė, ypač jaunoji karta, yra neteisingas, pražūtingas tiek mums patiems, tiek ateinančioms kartoms?

Jums neatrodo, kad visuomenė „papuvo“, masiškai pasigavo degradacijos ir žmogiškumo praradimo virusą ir jai dabar reikia skubaus gydymo? Kad planetoje dar išliktų tokios sąvokos kaip žmogiškumas, dorovė, tikėjimas, moralė, valia, meilė – pirminėmis ir tikrosiomis visų šių žodžių prasmėmis?



Jeigu jūs su tuo sutinkate, esu tikras, kad pokyčiai į gerą pusę priklauso nuo mūsų su jumis. Nuo žmonių, kuriems ne nusispjauti ne tik į savo, bet ir aplinkinių ateitį, žmonių, kurie sugeba adekvačiai mąstyti, nuo tų, kurie dar neprarado žmogiško pavidalo. Jeigu gi jūs kategoriškai nepritariate aukščiau pateiktiems teiginiams, tiesiog siūlome susipažinti su žemiau pateikiama nuomone.

Tuo atveju, jei ši nuomonė niekaip nepaveiks jūsų požiūrio į nagrinėjamą klausimą, siūlau apsistoti ties bendra nuomone, kad žmonės mąsto skirtingai ir gali turėti visiškai skirtingas nuomones apie vieną ir tą patį reiškinį. Dėl to, manau, niekas nesiginčys. Bet kokiu atveju man atrodo, kad klausimas apie neteisingą visuomenės vystymosi kryptį yra pakankamai aktualus ir kviečiu susipažinti su žemiau pateikiama medžiaga ir tuos, kurie tam pritaria, ir tuos, kurie turi kitokį požiūrį.

Mano uždavinys šiame straipsnyje – parodyti kelias kryptis, kurias visuomenė turėtų pakoreguoti, kad išsaugotų normalų žmogišką pavidalą, ir pateikti kelis žmonių gyvenimo aspektus anaiptol ne iš pačios geriausios pusės.

Taigi, pirmas dalykas, į kurį man norisi atkreipti jūsų dėmesį – tai faktas, kad jaunimas absoliučiai nebeturi siekio pažinti, mokytis, tobulėti. Ne visas, savaime suprantama, bet labai žymi dalis, kurios fone retai galima sutikti žmogų, kuris domėtųsi pasaulio pažinimu. Šiuolaikinis žmogaus gyvenimas – tai viso labo primityvus egzistavimas, neužpildytas jokiu reikšmingesniu tikslu.

Gyvenimas susiveda į nesibaigiantį filmų, cigarečių, alkoholio vartojimą, jokios naudos neduodantį naujienų socialiniuose tinkluose spoksojimą. Socialiniai tinklai – tai apskritai atskira tema. Tūkstančiams protus žlugdančių „naujienų“ tenka vos kelios rimtos, kurios gali būti kuria nors prasme naudingos. Be to, naujienas ir komentarus pastoviai lydi nesilaiujantys keiksmai ir barniai.

Susidaro įspūdis, kad kai kurie žmonės ne tik nebegali išsakyti savo minčių rišliai ir lakoniškai, jie išvis negali išsiversti be keiksmų ir agresijos. Nežinau kaip jums, bet asmeniškai man ypatos, ypač moteriškos lyties, besitaškančios kairėn ir dešinėn savo agresija, kelia pasibjaurėjimą.

Žmonės turi viską, kad galėtų tobulėti. Internetas suteikia milžiniškas galimybes saviugdai, tačiau žmonės užteršia smegenis šlamštu ir griežtai atsisako skaityti bet kokią literatūrą (ar tai būtų meninė, ar mokslinė), žiūrėti dokumentiką, realizuoti save kūrybinėje veikloje.

O juk anksčiau nebuvo tokių technologinių galimybių, leidžiančių keliais klavišo paspaudimais gauti bet kokią informaciją ir, vis dėlto, žmonės siekė žinių. Nesunku prisiminti, kiek didžių mokslininkų buvo XX amžiuje ir kiek daug jie nuveikė žmonijai. Kelis kartus pagavau save galvojant, kad būtų puiku, jei televizija būtų atsiradusi gerokai anksčiau. Ir vietoje realybės šou, apskritai vietoje visų tų tuščių programų, būtų transliavę mokslo populiarinimo programas. Įsijungi televizorių, o studijoje kalba gyvas Froidas, pasakoja žiūrovams savo teoriją, ar Karlas Gustavas Jungas dėsto plačiajai publikai savo archetipų koncepciją.

O dabar realybė tokia, kad televizoriaus išvis geriau nežiūrėti. Niekas nesako, kad visi turi tapti mokslininkais, tačiau gyvenimas turi būti užpildytas tam tikru į priekį žengti skatinančiu tikslu, siekiais, svajonėmis, o ne pavirsti betiksliu egzistavimu. Kažkas galbūt pasakys: „Mano tikslas – sukurti šeimą“. Puiku, tačiau tai standartinis, kolektyvinis, gamtos nulemtas tikslas. O ar turi tas žmogus individualų tikslą, kuris atspindi jo asmenybę?

Reikia pažymėti, kad pernelyg didelė integracija su kolektyviniais tikslais ir siekiais griauna individualumą žmoguje: individas patenka išankstinių nuostatų, gyvuojančių visuomenėje, nelaisvėje, siekia tikslų, kurie reikalingi visuomenei, o ne jam.

Kitas dalykas, apie kurį norėčiau pakalbėti – meilės klausimas.

Dauguma žmonių gyvena pagal „pirk-parduok“ principą, kai vienas individas, kažką duodamas kitam, trokšta gauti ką nors mainais. Tokia schema išties dažna žmonių santykiuose, tegu kartais ir nesąmoningai taikoma.

Kai kas nenori nieko duoti, o tiktai gauti. Galbūt būtent dėl to jie pasipiktina ir nusivilia, kai lūkesčiai nesutampa su realybe. Kuo daugiau lūkesčių turime kurioje nors srityje, tuo didesnis bus nusivylimas fiasko atveju. Teisingas ir atvirkštinis variantas. Žmonės savo prigimtimi yra egoistiški, tačiau kartais reikia atsisakyti savo pretenzijų kito žmogaus naudai.

Meilė – tai laimės linkėjimas savo meilės objektui, o ne egoistiškos savininkiškos pretenzijos. Meilėje nėra jokio išskaičiavimo, o greičiau atvirkščiai, meilė – tai atsidavimas kitam žmogui. Pabrėžiu, kad kalba eina būtent apie tirą meilę, o ne apie santykius, kuriuose esama vienokio ar kitokio išskaičiavimo. Tokio išskaičiavimo pavyzdys – santykiai, skirti seksualinei energijai išsikrauti.

Tokie santykiai retai būna tvirti. Seksas šiandien lengvai prieinamas ir tikriausiai dėl to konkretūs individai nesistengia megzti artimų ilgalaikių santykių su vienu žmogumi, o pastoviai keičia partnerius, kad gautų kuo platesnį pojūčių spektrą, numodami ranka į dorovę ir moralę. Monogamijos samprata palaipsniui nyksta.

Be seksualinio potraukio, o galbūt drauge su juo, vienu iš faktorių, kuris skatina megzti santykius, neturinčius nieko bendro su tikros meilės jausmu, yra individo nenoras atrodyti nepilnaverčiu aplinkinių akyse.

Žmogus žiūri į savo pažįstamus, turinčius partnerius ir jaučiasi nepilnavertis jų fone. Čia suveikia principas „geriau su kuo papuolė, negu vienas“. Tokio žmogaus taip vadinama „meilė“ yra ne kas kita, kaip apsimetinėjimas ir teatro vaidyba, kuri pasireiškia paviršutinišku, dirbtiniu, ritualiniu asistavimu, kur nėra vietos jokiems giliems jausmams.

Toks žmogus pirmiausiai užsiėmęs pats savimi, o ne meilės jausmo reiškimu kito žmogaus adresu. Taip pat reikia turėti galvoje, kad šitoks asistavimas gali būti būdingas žmonėms, kurie jaučia vienatvės baimę.

Pažinimo ir santykių klausimai – tai anaiptol ne visos kryptys, kurios reikalauja pokyčių, kad nenugarmėtume į degradacijos ir amoralumo bedugnę. Tačiau manau, kad šios kryptys yra esminės, kad visuomenė teisingai vystytųsi.

Žinojimas – tai didi galia. Visokeriopai tobulėdamas, žmogus susiformuoja sveiką sąmonę ir mąstymą. Jeigu kiekvienas pasistengs pakeisti pasaulį į geresnę pusę, rezultato nereikės ilgai laukti. Juk ir didžiausią vandenyną sudaro mažyčiai vandens lašeliai.

Šaltinis