Dėl ko kaltos mamos

Šiandien dažniausiai pasitaiko dviejų kategorijų mamos. Susidūrusios su mažylio elgesio problemomis, jos renkasi vieną iš dviejų pozicijų.

Arba “reikia kažką daryti su šituo vaiku”.

Arba “Dėl visko kalta esu aš”.

Pirmoji ims tampyti vaiką pas psichologus, gydytojus, reikalaudama tučtuojau išgydyti. Darys vaikui spaudimą visais įmanomais būdais.

Antroji ieškos priežasčių vien savyje, savo elgesyje, manydama, kad bet kokie vaiko nukrypimai nuo “normos” – tai mamos kaltė. Net jeigu susirgo – kalta mama.

Ir viena, ir kita – neteisios. Taip, nuo mamos, tėčio, šeimos priklauso labai daug. Taip, daugeliu atveju, pakeitusi elgesį, gali pakeisti ir vaiką. Tačiau toli gražu ne visiškai ir ne visada. Yra dar ir individualių ypatumų, temperamentas ar, pagaliau, ta pati karma. Viso to įtakoti motina negali. Ir jau tikrai nepadės jos kančios dėl to, kad laiko save prasta mama.

Pavyzdžiui, jūsų vaikas gali būti humanitaras. Tokia jo prigimtis. Matematika – tamsus miškas. Tokios jo smegenys, tokie ypatumai. O jums atrodo, kad tai jūsų kaltė, nes laukdamasi vaikelio skaitėte romanus, o ne matematikos veikalus. Keista, tiesa?

Tačiau paimkime bet kurią kitą temą – ir staiga jums jau nebeatrodo keisti panašūs dalykai. Jeigu vaikas iš prigimties aktyvus, viską tyrinėja, visur landžioja, nenusėdi vietoje… Tai tikriausiai motinos kaltė, mama tinkamai neprižiūri? O gal tai vaiko temperamentas, jo charakteris? Gal tai apskritai sveikas ir natūralaus tokio amžiaus vaiko elgesys? O jeigu jis lėtas, emocingas, lengvai sužeidžiamas, užsidaręs – kieno kaltė? O gal niekieno, gal tiesiog prigimtis?

Yra labai komunikabilių vaikų, net jeigu uždarysite juos tarp keturių sienų, jie vis tiek bendraus. Visur ir su visais. O yra mėgstančių pabūti ramybėje ir vienatvėje. Galima kiek tik lenda per prievartą juos socializuoti – nieko nesigaus, sulauksite vien psichologinių traumų. Yra labai greitai viską darančių vaikų – tik pasakei, kad eisime į lauką, o jis jau apsirengė ir laukia. O yra tokių, kuriems reikia laiko persijungti, juos reikia perspėti gerokai iš anksto.

Yra išradingų vaikų, novatorių ir atradėjų. O yra tokių, kurie linkę žengti jau pramintais takais. Yra tokių, kurių prigimtis – būti kariu, kovotoju, o kiti linkę užsiimti mokslais. Vieni gimė užsiimti verslu ir pinigais, o kiti gimsta kūrėjais.

Yra mėgstančių muziką, o kitiems labiau rūpi formulės. Ir visa tai – normalu! Dar daugiau – tiesiog nuostabu, kad mes visi tokie skirtingi!

Serga vaikai kartais dėl to, kad tiesiog linkę į tokius susirgimus. Šitą polinkį galima sumažinti, tačiau jūs – ne Dievas, čia apskritai nuo jūsų nieko nepriklauso.

Negalima nepaisyti vaiko prigimties. Eiti prieš prigimtį ar ją laužyti. Ir visiškai absurdiška kaltinti save dėl to, kad vaiko prigimtis būtent tokia, o ne kitokia. Jis toks pas jus jau atėjo – jis jau įsčiose toks buvo.

Jūs šioje situacijoje – priimanti pusė. Jūsų uždavinys – priimti vaiką tokį, koks jis yra lygiai taip pat kaip priėmėte jo mažytį kūnelį.

Neužsikraukite sau beprasmiškos naštos. Jūs, be jokios abejonės, esate labai svarbi ir reikšminga. Jūsų įtaka gali sušvelninti arba paaštrinti įgimtus vaiko bruožus ir ypatumus. Jūsų įsikišimas gali vaiką ir traumuoti, ir sulaužyti. Ir vis dėlto ne viskas priklauso nuo jūsų. Yra dar ir mažo žmogučio likimas, jo prigimtis. Ir jis turi teisę pagal ją gyventi.

Mama – ne Dievas. Mama viso labo Dievo rankos šiame pasaulyje.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *