Didelė nepagarbos vyrui kaina

Kartą internete krito į akį tokie žodžiai:

Kaip moteris galvoja apie vyrą, tokiu jis ir tampa. Stulbinantis dalykas. Taip visada ir būna. Moters galia tokia didelė, ji taip subtiliai veikia, kad nieko nepadarysi. Jeigu moteris laiko tave menkysta, tu tampi menkysta. Siaubinga galia. Griaunanti. Iš kitos pusės, moteris galvoja: „Labai gerai, man toks vyras reikalingas tai mano žmogus” – ir jis iš karto keičiasi, pradeda atsiskleisti„…

Ir aš susimąsčiau. Galvojau ilgai, kai kuriuos momentus teko pergyventi savo gyvenime. O šiandien nutariau pasidalinti su jumis šiomis mintimis.

  • jis nevykėlis.
  • juo negalima pasikliauti.
  • jis nieko nesugeba.
  • jam niekas nesigauna.
  • aš verta geresnio.
  • jis būtinai turi pasikeisti.
  • jis turi daug trūkumų.

Šitą sąrašą galima tęsti iki begalybės, jei laiku nesustosime. Šiuo sąrašu pastoviai dalinamės su savo draugėmis, mamomis, o jei ir nesidaliname, tai pastoviai sukame jį savo galvose.

Kodėl mes tai darome?

Mums atrodo, kad galime vyrą pakeisti ir tada akimirksniu pasikeis mūsų gyvenimas ir mes tapsime geromis, švelniomis, mylinčiomis. Tik tegu jis iš pradžių nustoja žaisti kompiuteriu, pradeda uždirbti tiek, kiek man norisi, tegu kur nors pakviečia, padovanoja ką nors. Tegu pasikeičia.

Mes laukiame, kad vyras pasikeistų tik dėl to, kad įstrigome vaikystėje ir nenorime pažvelgti į save ir savo gyvenimą suaugusio žmogaus akimis. Tai labai naivi svajonė – manyti, kad jeigu vyras ištaisys savo trūkumus, aš tapsiu laiminga. Užsiciklinimas ties kito žmogaus trūkumais leidžia sėdėti ir nespręsti nuosavų problemų. Aptarinėdamos kitus, nežiūrime į save. Į savas problemas, savus trūkumus žvelgti sunkiau ir skausmingiau. Jeigu būsime sąžiningos savo pačių atžvilgiu, tai tas klaidas teks taisyti. Kur kas lengviau imtis taisyti vyro trūkumus, o be to, juk taip saldu skųstis vyru kitiems žmonėms ir gauti aplinkinių pritarimą. Aš – gera, jis – bjaurybė.

Smerkdamos vyrą, pakylame virš jo, laikome save geresnėmis ir protingesnėmis. Mes nežinome, kaip kitaip nusipelnyti dėmesio. Mums nepakanka pripažinimo, o pakildamos aukščiau vyro, susilaukiame ir dėmesio, ir pritarimo.

Mes žinome, kad kritikuoti ir peikti vyro nereikia, mus tai moko internetas ir žurnalai, mes žinome, kad jis išeis, susiras meilužę. Kai mums blogai ir širdyje katės draskosi, prisimename visa tai paskutinėje eilėje. Mums reikia išlieti negatyvą. Mes negalime laikyti jo savo širdyje ir greitai susirandame žaibolaidį, ant kurio užgriūvame su visais savo žaibais ir griausmais.

Mes skundžiamės ir apkalbame savo vyrą, kadangi norime, kad mūsų pagailėtų, mus paremtų, mes nejaučiame savyje tos suaugusio žmogaus jėgos, neturime į ką atsiremti savo viduje. Nežinome, ką daryti su bejėgiškumo jausmu. Nežinome, kaip pakeisti gyvenimą savarankiškai. Skubame pasiremti kitais, su viltimi, kad tie kiti žmonės pakeis mūsų gyvenimą. Labai naivūs ir vaikiški norai, ar ne tiesa?

Jeigu skundžiamės vyru draugėms ar mamai, reiškia, norime išsisukti nuo nemalonumų ir užsitikrinti jų pagalbą sprendžiant juos. Tai irgi tokia savotiška vaikiška saviapgaulė.

Kai kalbame jam ar apie jį, kad jis toks blogas, mes pasąmonėje trokštame jam atkeršyti už tai, kad jis nedaro mūsų laimingomis. Tuo pačiu savo viduje mes užblokuojame energiją, skirtą vyrui, ir jo nebepalaikome. „Tu esi blogas, tai tegu ir tau tada nieko daugiau nesigauna!” O kai jam iš tiesų pradeda nieko nesigauti, mes dar labiau įpykstame. Ir patenkame į užburtą ratą.

Kur tai veda?

Kai moteris kalba ar galvoja apie vyrą blogai, ji jo negerbia, atsiskiria nuo jo savo mintimis, neberemia jo energetiškai. Jam pradeda viskas kristi iš rankų, pinigų uždirbti neįmanoma, jis perka atpalaiduojančius gėrimus ir mes, savaime suprantama, dar labiau įsitikiname savo teisumu, kad jis nevertas pagarbos. Užburtas ratas. Vyras bejėgis tokioje situacijoje kažką pakeisti.

Jeigu nesustosime, visada atsiras progų pakritikuoti. Tai labai ydinga praktika – mąstome apie blogą, kalbame su draugėmis apie blogybes, ir vis labiau įsitikiname savo teisumu, tuo pat griaudamos ne tik santykius, bet ir save.

Visa tai išklibina nervų sistemą, apkausto moterišką širdį šarvais, mes nuodijame savo sielą, teršiame ir ją, ir kūną pykčiu bei negatyvu. Puoselėjame visa tai savyje ir perduodame toliau.

Negatyvios mintys sudegina didžiulį energijos kiekį. Moteriška energija, moters pritarimas vyrui – tai degalai visiems jo pasiekimams ir darbams. Kai moteris blogai galvoja apie vyrą, jis neturi šansų kažką pasiekti ir būti geru žmonai.

Negerbdamos savo vyro, moterys demonstruoja tai vaikams. Dabar pagalvokite ir atsakykite į klausimus:

Jūsų mama gerbė jūsų tėtį? Kaip jūs tai supratote? Paprasčiausiai jautėte. Vaikams nereikia nieko aiškinti ir pasakoti, jie tai visada žino, ir jeigu jūs negerbiate savo vyro:

  • vaikai blogai mokosi, jie tokiu būdu protestuoja.
  • vaikai jūsų neklauso, yra grubūs, atsikalbinėja.
  • daro viską atvirkščiai, susideda su blogomis kompanijomis, įsisavina blogus įpročius.
  • jie nebegali kurti normalių santykių ateityje.

Didelė nepagarbos vyrui kaina

Aptarinėdamos savo vyrą su kitais, gausite daugybę patarimų: kad jis jums „ne pora”, reikia išsiskirti. Juk tokiuose pokalbiuose jūs klausotės ne savęs ir ne savo širdies. Jūs klausotės svetimų žmonių.

Turėjau pažįstamą, kuri aptarinėjo ir apkalbinėjo vyrą su drauge, tame tarpe ir intymų gyvenimą. Draugė dalino patarimus, kad geriau apskritai nutraukti su vyru intymius santykius. Kaip nustebo mano pažįstama, sužinojusi, kad toji draugė ir jos vyras jau keturis metus yra meilužiai. Manote, taip būna tik serialuose?

Kai aptarinėjate vyrą su mama, jūs tuo pačiu išsaugote tvirtą neregimą ryšį su ja, išliekate mažu vaiku. Jūs stojate prieš vyrą, susivienydama su mama ir tuo kažkuria prasme jį išduodate. Mama visada gailės savo vaiko ir užsipuls skriaudėją. Tačiau ką tai jums duos? Tą, kad mama nustos gerbti jūsų vyrą. Ir paskui jums teks atkurti jos akyse jo autoritetą ir jo statusą. Būkite sąžiningos – jeigu jis blogas, išeikite nuo jo ir gyvenkite su mama.

Jūs išsipasakosite draugei, laukdamos palaikymo ir supratimo, o visos smulkmenos nukeliaus tolyn iš lūpų į lūpas, ten jau ir apie jus pradės plepėti, ir procesas taps nevaldomas. Jūsų vardas irgi nebeliks švarus. Ar verta tuo užsiimti? Nejaugi jūs naiviai manote, kad draugės tylės kaip partizanės?

Kai apkalbate vyrą, laikote save geresnėmis. Kultivuojate savo išpuikimą. Kai moteris blogai atsiliepia apie savo vyrą, ji nutraukia neregimą giją ir pradeda gyventi atskirą gyvenimą. Nuo šio momento šeimos jau nebėra. Vyras gyvena savo gyvenimą, jūs tai jaučiate ir apsidraudžiate, pradedate ruošti atsitraukimo kelius. O paskui retorinis klausimas: kodėl nesusiklostė santykiai? Sutuoktiniai pavirsta sugyventiniais.

Kaltindamos vyrą, pasąmoningai provokuojame jo „blogą” elgesį. Mums ir nereikia, kad jis pasikeistų. Tada nebus ko paskelbti dėl visko kaltu.

Bet kokias blogas mintis apie save vyras nuskaito, supranta, kad jis jums daugiau ne svajonių vyras, kad jums jis daugiau nieko nebereiškia ir jūs jo daugiau nebemylite. Jis gulasi ant sofos ir pradeda jums keršyti. Ir vėl – užburtas ratas. Ant sofos jis išgirsta apie save dar daugiau įvairių dalykų, ko nežinojo, o mes kažkodėl tikimės šitaip paskatinti jį žygdarbiams.

Ką daryti?

Svarbu liautis ne tik blogai kalbėti apie vyrą, bet ir liautis galvoti. Net jeigu garsiai neišsakome savo minčių, jos vis tiek daro poveikį realybei, kaip ir žodžiai. Visa moters vidinė veikla, jos mintys – tai jos galia. Netgi jei nustojate skųstis vyru, tačiau ir toliau galvojate apie jį kaip apie nevykėlį, jokių pasikeitimų nesulauksite, viskas liks po senovei. Štai šį dalyką aš visada išleisdavau iš akių.

Atsisakykite svajonių apie idealų partnerį. Šita svajonė taip giliai mumyse sėdi, kad atsisakyti labai nepaprasta. Tačiau kad galima būtų žengti į priekį – teks, kad ir kaip būtų sunku. Pradėti teks nuo savęs. Taip jau sutvarkytas gyvenimas. Galima ilgai kankintis, keičiant kitą žmogų, tačiau pakanka atsisakyti šios idėjos ir aplinkinis pasaulis pradės pats keistis.

Idealo troškimas – tai visada pasąmoningas noras stovėti vienoje vietoje ir laukti „kol oras pasikeis”. Kaip manote – atsiras idealus vyras? Atsisakykite lūkesčių, koks turi būti partneris, ką jis turėtų daryti, kiek uždirbti. Šie lūkesčiai nieko, išskyrus skausmą ir nusivylimus neatneš.

Kai liausitės blogai kalbėti apie vyrą, atsisakysite minties jį pakeisti. Vadinasi, priimsite jį tokį, koks jis yra. Jūs turite suprasti, kad ne vyro prigimčiai – pastoviai keistis. Vyras – ne plastilinas. Tai moteriai būdinga keistis, tai ji save tobulina ir ugdo, pasižymi lankstumu. Tokia prigimtis.

Niekada neaptarinėkite su draugėmis savo vyro, jos mato situaciją tik jūsų akimis ir remiasi tik jūsų interesais. Jos negali suvokti tikrojo situacijos vaizdo ir duoti teisingo patarimo. Jų patarimai dėl to yra jau iš anksto neteisingi. Tai kam tada išvis jų prašyti? O jeigu draugė neištekėjusi? Pasąmoningai ji sieks, kad ir jūs išsilaisvintumėte ir taptumėte vieniša. Apie tai apskritai vertėtų parašyti atskirą straipsnį.

Atminkite, moteris, kuri aptarinėja savo vyrą su draugėmis – tai vaikas. Vietoje to, kad nukreiptų savo moterišką energiją į vyro pusę ir į pokalbius su juo, ji viską „išlaisto” ant draugių.

Jeigu blogai galvojate apie vyrą, tai turi tapti signalu, kad jūsų gyvenime, jumyse atsirado kažkas, į ką jūs nenorite žiūrėti. Viską, ką pastebime kitame žmoguje – esama mumyse. Tai, kas slypi mūsų viduje, mes pamatysime išorėje. Viskas, kas pažvelgus į kitą žmogų, randa atgarsį mūsų jausmuose, egzistuoja ir mumyse. Pirmas žingsnis link pokyčių – atkreipti žvilgsnį į save.

Pradėkite nagrinėti, ką mąstote. Kai tik pradedate blogai galvoti apie vyrą, tai reiškia, kad jums blogai, jūs leidote kažkokioms negatyvioms mintims prasiskverbti į vidų ir dėl to norite permesti atsakomybę dėl savo nemalonumų ant kito žmogaus. Fiksuokite tokius momentus ir valios pastangomis liaukitės sau pataikauti atsikratant atsakomybės. Kiek jums metų? Laikas suaugti.

Ir liaukitės būti auka.

Išmokite gerbti savo vyriškį, jis pradės transliuoti tai į aplinkinį pasaulį, jį pradės gerbti ir kiti žmonės. Pradėkite jausti jo reikšmingumą, tai suteiks jam pasitikėjimo ir jėgų. Kada jam pradės sektis – tai tik laiko klausimas. Kai moteris sugeba įžvelgti stipriąsias vyro puses – vyrui išauga sparnai, jį aplanko sėkmė, jam viskas gaunasi. Ir jis niekada nesivolios ant sofos.

Vyras negali susikurti pats laimės, jis gali ją gauti tik iš moters (motinos, paskui žmonos), iš jos meilės, pagarbos, jo nuopelnų ir privalumų pripažinimo. Tokia žmogaus prigimtis.

o



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *