Didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema

Aš ir anksčiau žinojau, kad šiuolaikinių žmonių protas labai neramus, bet neįtariau, kad tai visų „baltųjų“, t.y. vakariečių problema. Dar daugiau – aš maniau kad tai labiau tinka moterims, o paaiškėjo, kad europiečiams vyrams šita problema ne mažesnė. Iš pradžių apie tai užsiminė vienas rytų medicinos specialistas: „Kaip pas jus, europiečius, audringai veikia smegenys!“ O pas azijiečius (ne pagal tautybę, o pagal mentalitetą) šito nėra.

Aš nustebau. Nusprendžiau vėliau apie tai pamąstyti. O paskui viena pažįstama papasakojo, kad jos draugai indusai vadina mūsų neramius protus „white people problem“ – t.y. išimtinai baltųjų žmonių problema. Jie laiko mus išprotėjusiais. Vietoje to, kad tiesiog gyventume, mes mąstome, prisimąstome, nusimąstome, kol patys savęs neįvarome į aklavietę. Draugė pateikė vieną pavyzdį, kuris man labai patiko. Noriu pasidalinti ir su jumis.

Žiūrėkite, kaip viskas paprasta. Situacija: jums reikalinga pagalba. Pavyzdžiui, einate iš parduotuvės ir nešate sunkų krepšį bulvių. Jums labai reikalinga pagalba. O pro šalį eina, tarkime, kaimynas. Atrodytų, viskas paprasta – paprašyk padėti. Kurgi ne!

Galvoje prasideda karas: paprašyti ar nepaprašyti? O ką jis apie mane pagalvos? O ką jeigu atsisakys? Kažkaip nepatogu apsunkinti žmogų. Bet ir bulvės labai sunkios. Sakys – prisipirkai, tai pati ir tempk. O štai straipsniuose rašo, kad pagalbos prašyti reikia. Gal pabandyti? Ar geriau kitą kartą?

Ir net jeigu paprašei, karas nesibaigia. Jeigu kaimynas sutiko, smegenis galima pradėti laužyti kita tema: ar nori jis kažko už savo pagalbą, kodėl jis sutiko, gal jis kažko iš manęs tikisi, ką pagalvos kiti kaimynai, kai visa tai pamatys? O jeigu atsisakė, tai galima pergyventi dėl to, kaip dabar į akis jam žiūrėti, kad jis ne toks jau geras žmogus, kaip atrodė…

Pas indusus viskas paprasčiau. Ir ne tik pas juos. Reikalinga pagalba. Padėsi man? Taip – puiku. Ne – irgi gerai. Ir viskas. Jokių sudėtingų konstrukcijų, bandymų prognozuoti kito žmogaus mintis ir veiksmus, padorumo ar nepadorumo įvertinimų ir t.t. Viskas paprasta.

Tai mane visada stebino Indijoje – kaip paprastai ir lengvai jie kreipiasi pagalbos ir kaip paprasta į juos kreiptis.

Paimkime bet kokią kitą situaciją, kurią galima būtų išspręsti paprasčiau, ir pamatysime, kaip jūsų neramus protas sugeba komplikuoti bet kokį paprastą dalyką į itin sudėtingą problemą.

Jums patinka žmogus. Patinka tai, ką jis daro, kaip jis tai daro, kaip jis atrodo ir t.t. Kas jūsų galvoje? Ar verta jam apie tai pasakyti? Kiek tai teisinga ir padoru? O ką jis pagalvos? Ar nepasipūs nuo pagyrimo? Ar nepasijuoks iš manęs? O ką, jei prisigalvos daugiau, nei viskas yra iš tikrųjų? O jei kažkas sužinos, kad man tai patinka? Ir taip toliau. Atrodytų, jei patinka – pasakyk ir taškas. Ir žmogui malonu, ir tau pačiai. Kurgi ne!

Indijoje taip ir daro. Eini gatve ir nepažįstami žmonės tau sako, koks gražus saris, kaip puikiai tu jį vilki, kokie gražūs vaikai, kokia tu šaunuolė mama. Jie nesiruošia megzti su tavimi kokių nors santykių, jie tiesiog eina pro šalį ir sako, ką jaučia. Pasakė – ir nuėjo toliau, ir greičiausiai tavęs jau nebeprisimena po kelių minučių.

O jeigu jums nepatinka, ką su jumis daro kitas žmogus? Čia esminis žodis – „su jumis“. Mes kalbame būtent apie situacijas, kai žmogus jūsų atžvilgiu daro tai, kas sukelia jums diskomfortą. Tarkime, užmynė metro vagone ant kojos ir stovi. Viduje jūs kunkuliuojate iš pykčio ir laukiate, kada gi jam pabus sąžinė, juk jis specialiai taip daro! Kuo daugiau laiko praeina, tuo daugiau visko prisigalvojate apie žmogų ir jo elgesį. O žmogus vagoo kamšatyje paprasčiausiai nejaučia, kad kažką užmynė. Bet jūs jau spėjote daug visko prifantazuoti, ir užpykti, ir įsižeisti, ir pajausti jam neapykantą, ir t.t.

Ir taip visur, bet kokiuose santykiuose galva viską komplikuoja, prisigalvoja nebūtų dalykų, įsiūbuoja tuščioje vietoje emocijų audrą. Pamenate filmą, kuriame herojė pasakojo savo mylimajam, kad jiems kada nors gims sūnus, o paskui jį ištiks nelaimė? Klasikinis pavyzdys. Sūnus dar netgi negimė. Galbūt apskritai gims dukra. Arba nuo šio vyro negims niekas. O ji jau sielvartauja apie žmogų, kuris dar neegzistuoja.

Mūsų neramus protas sugeba prifantazuoti, o paskui pats tų fantazijų ir išsigąsti. Ir vietoje to, kad gyventume čia ir dabar, mes gyvename dievai žino kur. Netgi ne praeityje, kadangi mes ir praeitį matome per savo neramaus proto prizmę. Netgi ne ateityje, kadangi protas piešia mums vaizdus, kurie greičiausiai niekada nebus realizuoti. Ir ačiū Dievui.

Mes gyvename visose šiose savo neramaus, kunkuliuojančio proto fantazijose.

Mergina, vos spėjusi susipažinti su vaikinu, pradeda kankintis abejodama, ar čia jai skirtasis, ar ne, ar patinka ji jam, o gal jis nori ja tik pasinaudoti, ir kokie jiems gims vaikai, ar verta paimti jo pavardę, kur jie sulauks senatvės ir kokius vardus duos anūkams. Ji už jo mintyse jau ištekėjo, spėjo susipykti ir išsiskirti. O jis viso labo pasiūlė jai išgerti drauge kavos.

Dažnai prisimenu įvairias istorijas, kurias pasakojo merginos, sureguliavusios santykius su tėvais. Kai jos po daugelio metų sugebėjo išsikalbėti apie savo nuoskaudas ir atrasdavo, kad mamos ir tėčiai nieko apie jų kančias nežinojo ir nenorėjo suteikti joms skausmo. Pavyzdžiui aš vaikystėje turėjau klaikiai „besibadančią“ kepurę, kurios neapkenčiau. Tačiau mama liepdavo dėtis būtent ją, juk lauke labai šalta. Ir mano protas kūrė įvairiausius scenarijus apie tai, kad mama mane tyčia kankina. O prieš porą metų abi prisiminėme tą kepurę ir paaiškėjo, jog mama apie mano kančias nieko nežinojo, juk aš jai nieko nesakiau. Jai tai tebuvo paprasta šilta kepurė ir nieko daugiau.

Mes tokie augame nuo pat vaikystės, mus šito moko – ir žmonės, ir aplinka, ir įpročiai.

Bet kokį išorinį signalą mes bandome kažkaip traktuoti, pritempti prie savęs. Nors netgi toks daugelio mėgstamas Froidas sakė, kad kartais „bananas – tai tiesiog viso labo bananas“.

Pavyzdžiui mergina išgirsta už nugaros švilptelėjimą. Labai dažnai ji traktuoja jį kaip signalą lengvai prieinamai moteriai, kaip signalą būtent jai, tada įsižeidžia, užpyksta, pradeda kaltinti pati save už tai, ką šiandien apsirengė. Greičiausiai sušvilpė visai ne jai ir visai kitu tikslu. Lygiai tas pats, kai už nugaros kažkas nusijuokia. 90% moterų nuspręs, kad juokiasi būtent iš jų ir pradės karštligiškai tikrintis, ar neužmiršo kažko apsivilkti, ar ne kreivos jų kojos ir t.t.

Ta pati keista situacija su drabužiais. Mes nesivelkame to, kas patinka, nes kažkas gali kažką pagalvoti. Rengiamės tai, kas madinga, ką rengiasi visi, netgi jei tai nepatinka ir nepatogu nešioti. Ir pastoviai vertiname save priešais veidrodį – kaip visa tai atrodo? Kokius signalus gali pasiųsti aplinkiniams? Gal reikėtų numesti svorio, kad šita suknelė geriau žiūrėtųsi? O gal atvirkščiai – šiek tiek priaugti? Gal aš jau per sena šitiems šortams? O tokią suknelę galima vilktis trijų vaikų mamai? O ką, jei žmonės pagalvos, kad aš stora? O ką, jei sutiksiu moterį su tokia pačia suknele? O ką, jei staiga mane pasmerks kitos mamos vaikų aikštelėje – kad išsidirbinėju? O ką, jeigu vyrui nepatiks? Atrodytų – užsivilk, kas patinka ir jausies visai kitaip. Kurgi ne!

Vietoje schemos „stimulas-reakcija“ mums gaunasi sudėtinga grandinėlė: „stimulas-ilgas neramaus proto blaškymasis-reakcija-ir vėl kančios dėl neramaus proto“.

Mes švaistome tam pernelyg daug jėgų, mėgindamos suprasti, ką apie mus galvoja, kaip į mus žvelgia.

Mes komplikuojame sau gyvenimą vietoje to, kad tiesiog gyventume, mes tiek daug galvojame, kad nebelieka jėgų gyventi.

Mes be paliovos kariaujame su neegzistuojančiomis problemomis ir prisigalvojame problemų tuščioje vietoje. Nuo kvailumo kenčiame daugiau negu nuo likimo. Mes išties panašūs į bepročius.

Kiek mūsų gyvenime išsigalvotų problemų? Ir dėl to, kad norime būti gerais, kaip visi, idealiais, mes nepakenčiame savo pačių praeities ir bijome ateities. Mes dažnai netgi nesugebame suprasti, kurie norai ir troškimai yra mūsų, o kurie – svetimi, primesti.

Pernelyg neramus protas, primaitintas televizoriaus, auklėjimo ir elgesio taisyklių, užverstas krūvos visiškai nereikalingų žinių, kuriomis nesinaudojame, suparalyžuotas išsilavinimo, kuris įgytas dėl diplomo, tačiau šitaip suardė nervus ir prikimšo galvą visokių kvailysčių…

Čionai mes tikrai turime ko pasimokyti iš Indijos ar Balio salos gyventojų. Taip, mes juos neretai laikome pernelyg primityviais ir supratimo apie padorumą neturinčiais žmonėmis. Tačiau dėl to jie visiškai nepergyvena ir netgi negalvoja apie tai, ką mes apie juos manome. Jie ir toliau gyvena taip, kaip jaučia ir išlieka savimi. O mums vertėtų pagaliau nuraminti savo įsisiautėjusius protus ir šitaip priartėti prie laimės pojūčio.

Kaip ten juokaujama? Dievas davė tau smegenis, kad galvotum, kokią suknelę užsivilkti, o tau parūpo visos žmonijos problemos. Šitaip nereikia!

Ir labai prašau – atsipalaiduok, neraukyk kaktos, po kuria, tavo prote, jau prasidėjo įnirtingas minčių karas apie tai, kad visai be smegenų gyventi neįmanoma, kad aš čia visas kvailėmis ką tik išvadinau. Atsipalaiduok. Straipsnis ne apie tai.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI