Didžiausia šiuolaikinio žmogaus problema

Aš ir anksčiau žinojau, kad šiuolaikinių žmonių protas labai neramus, bet neįtariau, kad tai visų „baltųjų“, t.y. vakariečių problema. Dar daugiau – aš maniau kad tai labiau tinka moterims, o paaiškėjo, kad europiečiams vyrams šita problema ne mažesnė. Iš pradžių apie tai užsiminė vienas rytų medicinos specialistas: „Kaip pas jus, europiečius, audringai veikia smegenys!“ O pas azijiečius (ne pagal tautybę, o pagal mentalitetą) šito nėra.

Aš nustebau. Nusprendžiau vėliau apie tai pamąstyti. O paskui viena pažįstama papasakojo, kad jos draugai indusai vadina mūsų neramius protus „white people problem“ – t.y. išimtinai baltųjų žmonių problema. Jie laiko mus išprotėjusiais. Vietoje to, kad tiesiog gyventume, mes mąstome, prisimąstome, nusimąstome, kol patys savęs neįvarome į aklavietę. Draugė pateikė vieną pavyzdį, kuris man labai patiko. Noriu pasidalinti ir su jumis.

Žiūrėkite, kaip viskas paprasta. Situacija: jums reikalinga pagalba. Pavyzdžiui, einate iš parduotuvės ir nešate sunkų krepšį bulvių. Jums labai reikalinga pagalba. O pro šalį eina, tarkime, kaimynas. Atrodytų, viskas paprasta – paprašyk padėti. Kurgi ne!

Galvoje prasideda karas: paprašyti ar nepaprašyti? O ką jis apie mane pagalvos? O ką jeigu atsisakys? Kažkaip nepatogu apsunkinti žmogų. Bet ir bulvės labai sunkios. Sakys – prisipirkai, tai pati ir tempk. O štai straipsniuose rašo, kad pagalbos prašyti reikia. Gal pabandyti? Ar geriau kitą kartą?

Ir net jeigu paprašei, karas nesibaigia. Jeigu kaimynas sutiko, smegenis galima pradėti laužyti kita tema: ar nori jis kažko už savo pagalbą, kodėl jis sutiko, gal jis kažko iš manęs tikisi, ką pagalvos kiti kaimynai, kai visa tai pamatys? O jeigu atsisakė, tai galima pergyventi dėl to, kaip dabar į akis jam žiūrėti, kad jis ne toks jau geras žmogus, kaip atrodė…

Pas indusus viskas paprasčiau. Ir ne tik pas juos. Reikalinga pagalba. Padėsi man? Taip – puiku. Ne – irgi gerai. Ir viskas. Jokių sudėtingų konstrukcijų, bandymų prognozuoti kito žmogaus mintis ir veiksmus, padorumo ar nepadorumo įvertinimų ir t.t. Viskas paprasta.

Tai mane visada stebino Indijoje – kaip paprastai ir lengvai jie kreipiasi pagalbos ir kaip paprasta į juos kreiptis.

Paimkime bet kokią kitą situaciją, kurią galima būtų išspręsti paprasčiau, ir pamatysime, kaip jūsų neramus protas sugeba komplikuoti bet kokį paprastą dalyką į itin sudėtingą problemą.

Jums patinka žmogus. Patinka tai, ką jis daro, kaip jis tai daro, kaip jis atrodo ir t.t. Kas jūsų galvoje? Ar verta jam apie tai pasakyti? Kiek tai teisinga ir padoru? O ką jis pagalvos? Ar nepasipūs nuo pagyrimo? Ar nepasijuoks iš manęs? O ką, jei prisigalvos daugiau, nei viskas yra iš tikrųjų? O jei kažkas sužinos, kad man tai patinka? Ir taip toliau. Atrodytų, jei patinka – pasakyk ir taškas. Ir žmogui malonu, ir tau pačiai. Kurgi ne!

Indijoje taip ir daro. Eini gatve ir nepažįstami žmonės tau sako, koks gražus saris, kaip puikiai tu jį vilki, kokie gražūs vaikai, kokia tu šaunuolė mama. Jie nesiruošia megzti su tavimi kokių nors santykių, jie tiesiog eina pro šalį ir sako, ką jaučia. Pasakė – ir nuėjo toliau, ir greičiausiai tavęs jau nebeprisimena po kelių minučių.

O jeigu jums nepatinka, ką su jumis daro kitas žmogus? Čia esminis žodis – „su jumis“. Mes kalbame būtent apie situacijas, kai žmogus jūsų atžvilgiu daro tai, kas sukelia jums diskomfortą. Tarkime, užmynė metro vagone ant kojos ir stovi. Viduje jūs kunkuliuojate iš pykčio ir laukiate, kada gi jam pabus sąžinė, juk jis specialiai taip daro! Kuo daugiau laiko praeina, tuo daugiau visko prisigalvojate apie žmogų ir jo elgesį. O žmogus vagoo kamšatyje paprasčiausiai nejaučia, kad kažką užmynė. Bet jūs jau spėjote daug visko prifantazuoti, ir užpykti, ir įsižeisti, ir pajausti jam neapykantą, ir t.t.

Ir taip visur, bet kokiuose santykiuose galva viską komplikuoja, prisigalvoja nebūtų dalykų, įsiūbuoja tuščioje vietoje emocijų audrą. Pamenate filmą, kuriame herojė pasakojo savo mylimajam, kad jiems kada nors gims sūnus, o paskui jį ištiks nelaimė? Klasikinis pavyzdys. Sūnus dar netgi negimė. Galbūt apskritai gims dukra. Arba nuo šio vyro negims niekas. O ji jau sielvartauja apie žmogų, kuris dar neegzistuoja.

Mūsų neramus protas sugeba prifantazuoti, o paskui pats tų fantazijų ir išsigąsti. Ir vietoje to, kad gyventume čia ir dabar, mes gyvename dievai žino kur. Netgi ne praeityje, kadangi mes ir praeitį matome per savo neramaus proto prizmę. Netgi ne ateityje, kadangi protas piešia mums vaizdus, kurie greičiausiai niekada nebus realizuoti. Ir ačiū Dievui.

Mes gyvename visose šiose savo neramaus, kunkuliuojančio proto fantazijose.

Mergina, vos spėjusi susipažinti su vaikinu, pradeda kankintis abejodama, ar čia jai skirtasis, ar ne, ar patinka ji jam, o gal jis nori ja tik pasinaudoti, ir kokie jiems gims vaikai, ar verta paimti jo pavardę, kur jie sulauks senatvės ir kokius vardus duos anūkams. Ji už jo mintyse jau ištekėjo, spėjo susipykti ir išsiskirti. O jis viso labo pasiūlė jai išgerti drauge kavos.

Dažnai prisimenu įvairias istorijas, kurias pasakojo merginos, sureguliavusios santykius su tėvais. Kai jos po daugelio metų sugebėjo išsikalbėti apie savo nuoskaudas ir atrasdavo, kad mamos ir tėčiai nieko apie jų kančias nežinojo ir nenorėjo suteikti joms skausmo. Pavyzdžiui aš vaikystėje turėjau klaikiai „besibadančią“ kepurę, kurios neapkenčiau. Tačiau mama liepdavo dėtis būtent ją, juk lauke labai šalta. Ir mano protas kūrė įvairiausius scenarijus apie tai, kad mama mane tyčia kankina. O prieš porą metų abi prisiminėme tą kepurę ir paaiškėjo, jog mama apie mano kančias nieko nežinojo, juk aš jai nieko nesakiau. Jai tai tebuvo paprasta šilta kepurė ir nieko daugiau.

Mes tokie augame nuo pat vaikystės, mus šito moko – ir žmonės, ir aplinka, ir įpročiai.

Bet kokį išorinį signalą mes bandome kažkaip traktuoti, pritempti prie savęs. Nors netgi toks daugelio mėgstamas Froidas sakė, kad kartais „bananas – tai tiesiog viso labo bananas“.

Pavyzdžiui mergina išgirsta už nugaros švilptelėjimą. Labai dažnai ji traktuoja jį kaip signalą lengvai prieinamai moteriai, kaip signalą būtent jai, tada įsižeidžia, užpyksta, pradeda kaltinti pati save už tai, ką šiandien apsirengė. Greičiausiai sušvilpė visai ne jai ir visai kitu tikslu. Lygiai tas pats, kai už nugaros kažkas nusijuokia. 90% moterų nuspręs, kad juokiasi būtent iš jų ir pradės karštligiškai tikrintis, ar neužmiršo kažko apsivilkti, ar ne kreivos jų kojos ir t.t.

Ta pati keista situacija su drabužiais. Mes nesivelkame to, kas patinka, nes kažkas gali kažką pagalvoti. Rengiamės tai, kas madinga, ką rengiasi visi, netgi jei tai nepatinka ir nepatogu nešioti. Ir pastoviai vertiname save priešais veidrodį – kaip visa tai atrodo? Kokius signalus gali pasiųsti aplinkiniams? Gal reikėtų numesti svorio, kad šita suknelė geriau žiūrėtųsi? O gal atvirkščiai – šiek tiek priaugti? Gal aš jau per sena šitiems šortams? O tokią suknelę galima vilktis trijų vaikų mamai? O ką, jei žmonės pagalvos, kad aš stora? O ką, jei sutiksiu moterį su tokia pačia suknele? O ką, jei staiga mane pasmerks kitos mamos vaikų aikštelėje – kad išsidirbinėju? O ką, jeigu vyrui nepatiks? Atrodytų – užsivilk, kas patinka ir jausies visai kitaip. Kurgi ne!

Vietoje schemos „stimulas-reakcija“ mums gaunasi sudėtinga grandinėlė: „stimulas-ilgas neramaus proto blaškymasis-reakcija-ir vėl kančios dėl neramaus proto“.

Mes švaistome tam pernelyg daug jėgų, mėgindamos suprasti, ką apie mus galvoja, kaip į mus žvelgia.

Mes komplikuojame sau gyvenimą vietoje to, kad tiesiog gyventume, mes tiek daug galvojame, kad nebelieka jėgų gyventi.

Mes be paliovos kariaujame su neegzistuojančiomis problemomis ir prisigalvojame problemų tuščioje vietoje. Nuo kvailumo kenčiame daugiau negu nuo likimo. Mes išties panašūs į bepročius.

Kiek mūsų gyvenime išsigalvotų problemų? Ir dėl to, kad norime būti gerais, kaip visi, idealiais, mes nepakenčiame savo pačių praeities ir bijome ateities. Mes dažnai netgi nesugebame suprasti, kurie norai ir troškimai yra mūsų, o kurie – svetimi, primesti.

Pernelyg neramus protas, primaitintas televizoriaus, auklėjimo ir elgesio taisyklių, užverstas krūvos visiškai nereikalingų žinių, kuriomis nesinaudojame, suparalyžuotas išsilavinimo, kuris įgytas dėl diplomo, tačiau šitaip suardė nervus ir prikimšo galvą visokių kvailysčių…

Čionai mes tikrai turime ko pasimokyti iš Indijos ar Balio salos gyventojų. Taip, mes juos neretai laikome pernelyg primityviais ir supratimo apie padorumą neturinčiais žmonėmis. Tačiau dėl to jie visiškai nepergyvena ir netgi negalvoja apie tai, ką mes apie juos manome. Jie ir toliau gyvena taip, kaip jaučia ir išlieka savimi. O mums vertėtų pagaliau nuraminti savo įsisiautėjusius protus ir šitaip priartėti prie laimės pojūčio.

Kaip ten juokaujama? Dievas davė tau smegenis, kad galvotum, kokią suknelę užsivilkti, o tau parūpo visos žmonijos problemos. Šitaip nereikia!

Ir labai prašau – atsipalaiduok, neraukyk kaktos, po kuria, tavo prote, jau prasidėjo įnirtingas minčių karas apie tai, kad visai be smegenų gyventi neįmanoma, kad aš čia visas kvailėmis ką tik išvadinau. Atsipalaiduok. Straipsnis ne apie tai.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Kol laukiate, jūsų potencialas snaudžia Sąmoningas gyvenimas prasideda tuo momentu, kai nustojate laukti iš pasaulio ir aplinkinių žmonių, kad jis/jie sukurs sąlygas jums geriausiai pasireik...
Ko reikėtų vengti, kad įgytume laisvę Jūsų smegenys nori, kad gyvenimas būtų aiškus ir prognozuojamas. Jūsų emocijos nori, kad gyvenimas būtų stabilus. Tačiau stabilus ir prognozuojamas gy...
Protingi žmonės ir laimė Ar pastebėjote, bendraudami su draugais ir pažįstamais, kad iš tiesų protingi ir gilūs žmonės, kaip taisyklė - nelaimingi? Jie gali turėti šeimą, gerą...
Griežta taisyklė: nelįskite į vaikų gyvenimą!... Gavau klausimą: "Kaip duoti suprasti vyro tėvams, kad jų sūnus jau užaugo, turi savo šeimą, kada dabar jau nebereikia spręsti už jį problemų ir kištis...
Nuomonės, kurios mus turi Tokia jau žmonių prigimtis, tokia jau mūsų visuomenė, kad pastoviai patenkame į situacijas, kai aplinkinių nuomonė gali sutrukdyti elgtis, kaip norisi...
10 protingo žmogaus požymių Originalas Manote, kad esate protingesni už kitus? Būkime nuoširdūs, kas nenori būti pats protingiausias? Pabandykime išsiaiškinti, koks yra iš tiesų...
Moralizavimas su melo ir bailumo prieskoniu Įdomu, kas verčia tūkstančių tūkstančius suaugusių žmonių dėstyti savo moralinę poziciją kiekviena, netgi pačia menkiausia proga? Iš tikrųjų viskas la...
Šiuos dalykus reikia paprasčiausiai paleisti Įsivaizduokite, kad skrendate oro balionu. Krepšyje - tiktai jūs ir jūsų bagažas. Staiga kažkas atsitiko, balionas ėmė staigiai mažinti aukštį. Jūs su...
Permainos – vienintelis būdas tapti geresne ... Imkime ir nustokime laikyti permainas kažkuo negatyviu, griaunančiu gyvenimą ir santykius. Tai didelė klaida. Ir štai dėl ko. Tu pasikeitei; ...
Kad svajonės neišvestų iš proto Svajonės - tai idėjos, sklandančios mūsų galvose ir varančios mus iš proto, kol jų neįgyvendiname. Svajonės - tai abstrakčios mintys apie tai, kur ir ...
Kai kas nors sugadina nuotaiką Vertinkite gerą nuotaiką ir tuos, kurie ją jums dovanoja. Juk blogos nuotaikos, ilgalaikių nuoskaudų įtaka mūsų organizmui galima lyginti su fizine tr...
Tiesos baimė: kai nesame tai, kas esame Originalas Žmogaus santykis su pasauliu kiekviena būties akimirka ne tik kinta, bet ir reiškiasi aibe įvairiausių pavidalų. Vienintelis tikras šitame...
Priimti save Pakanka vien to, kad egzistuoji. Atmink, kad nepaisant tavo elgesio ir pozicijų tu esi vertingas/-a kaip žmogiška būtybė, kuri yra gerokai sudėtingesn...
Likimo taisyklės Niekas nežino, kas jas sugalvojo, tačiau tie, kurie su jomis susipažino, stengiasi jų laikytis. Tai netgi ne taisyklės, o greičiau psichoterapinė tech...
Prievartavimas tylėjimu. Kas per smurto rūšis ir k... "Kai mama pykdavo ar būdavo nepatenkinta, ji imdavo taip elgtis, tarsi manęs paprasčiausiai nėra. Tokiais momentais tapdavau tarsi nematoma. Kai buvau...
Kodėl tėvai manipuliuoja suaugusiais vaikais? Pradžiai išsiaiškinkime, kas apskritai yra manipuliacija? Kodėl tavimi manipuliuoja visi, kas tik netingi? Kodėl taip lengvai paklūstame svetimai vali...
Patikrinti būdai kaip susigadinti gyvenimą Šiandien - neįprasta tema, ji nepriklauso kategorijai "Ką daryti, kad viskas būtų gerai", o greičiau atvirkščiai - kaip elgtis, kad labai rimtai "įkli...
Kankinė Jeigu susidūrėte su tokia moterimi bent kartą gyvenime, turbūt jau žinote, kaip visa tai atrodo. Kankinės specialiai ieško progų kentėti: nesibaigiant...
Kaip mus iš tikrųjų mato aplinkiniai Įdomu būtų šmurkštelėti praeiviams į galvas ir pamatyti save jų akimis. Šita suknelė mane lieknina? O eisena - pakankamai lengva? Mes fantazuojame, o...
Liga, kurios pavadinimas „Aš užimtas“ Prieš kelias dienas sutikau gatvėje draugę. Sustojau, paklausiau, kaip einasi, kaip šeima. Ji pažiūrėjo į mane ir tyliai sumurmėjo: "Aš tokia užimta.....
Nejausk šito! Daug žmonių iki šiol laiko normaliu dalyku pasakyti kitiems, ką šie turėtų jausti. "Nebijok! Viskas bus gerai." arba: "Neapsikrauk smegenų, viskas pra...
Laukimas, kad kažkas kitas padarys mus laimingais Turiu vienišą draugą. Pas jį labai gera širdis ir jis labai nori susirasti žmogų, kuris suprastų, kas yra gėris, kad galėtų pasidalinti su juo savo gy...
Giminės traumos ir resursai Pasaulyje daug žmonių, kilusių iš šeimų su kartais labai įdomia, kartais supainiota ar netgi baisia istorija. Aš pati iš tokios šeimos. Klientai pasak...
Šiais metais paleisk visus, kurie nepasirengę tavę... Tai sudėtingiausias dalykas, kurį teks padaryti ir pats svarbiausias: liaukis dalinti meilę tiems, kurie nepasirengę tavęs mylėti. Liaukis rimtai ben...
Jūs užimtas ar produktyvus? Darbo produktyvumo didinimo manija pagimdė begalę klaidingų įsitikinimų, kaip turėtų atrodyti išties produktyvi darbo diena. Daugelis žmonių užimtumą ...