Didžiulis skirtumas: „būti” kaltu ir „jaustis” kaltu

Išsiaiškinti, kas yra kaltės jausmas, pakankamai sudėtinga. Vieni laiko jį socialiai naudingu ir netgi būtinu vidiniu elgesio reguliatoriumi, o kiti tvirtina, kad tai liguistas kompleksas.

Pats žodis „kaltė” dažnai naudojamas kaip kaltės jausmo sinonimas, tuo tarpu pirminė jo prasmė yra visiškai kita.

Iš pradžių šis žodis reiškė arba realiai padarytą žalą, arba materialią padarytos žalos kompensaciją. Kaltasis – tai tas, kuris pažeidė įstatymus ar susitarimus ir turi atlyginti padarytą žalą.

Yra didžiulis skirtumas tarp „būti kaltu” ir „jaustis kaltu”.

Žmogus kaltas, kai iš anksto žino, kad gali savo veiksmais ir žodžiais pakenkti ar padaryti kažkam ar sau pačiam žalą, ir vis tiek tai daro. Apkaltinamas paprastai tas žmogus, kuris padarė žalą sąmoningai ar dėl nusikalstamo aplaidumo.

Yra daug žmonių, kurie laiko save kaltais, nors realiai nebuvo padaryta jokios sąmoningos žalos. Jie nutaria, kad yra kalti, kadangi įsiklauso į tą savo vidinį balsą, kuris smerkia ir kaltina, arba remiasi tais neretai klaidingais įsitikinimais, kurie, kaip taisyklė, susiformavo dar vaikystėje.

Kaltės jausmas – neproduktyvi ir netgi destruktyvi emocinė reakcija. Iš esmės kaltės jausmas yra agresija, nukreipta į patį save – tai savęs naikinimas, saviplaka, siekis nubausti save. Visa tai formuoja „vidinis prokuroras”, kuris skelbia nuosprendį „tai nutiko dėl tavęs”. Žmonės neatkreipia dėmesio, kad jie neketino padaryti žalos ir netgi pamiršta išsiaiškinti, ar ta žala apskritai buvo kam nors padaryta.

Kaltės jausmą žmogus jaučia gerokai dažniau dėl to, ko nepadarė ar nesugebėjo pakeisti, negu dėl to, ką padarė ar nebegalėjo pakeisti.

Niekuo nepagrįsto nereikalingo ir destruktyvaus kaltės jausmo kaupimo galima ir reikia vengti. Neurotiškos kaltės galima ir reikia atsikratyti. Bet netgi kai klaida išties buvo padaryta, kaltės jausmas ir toliau lieka destruktyvus. Tuo tarpu suvokę realiai padarytos žalos faktą, žmonės gali jausti skirtingus pergyvenimus.

Alternatyva kaltės jausmui – tai sąžinės pergyvenimai ir atsakingumas. Skirtumas tarp kaltės ir sąžinės bei atsakomybės yra kardinalus. Ir nors tai iš principo skirtingi dalykai, daugelis žmonių šio skirtumo nesupranta ir painioja šias sąvokas tarpusavyje.

Sąžinė – tai vidinė instancija, kuri užsiima dorovine savikontrole ir vertina savas pažiūras, jausmus, poelgius, jų atitikimą savam žmogaus identitetui, savoms bazinėms moralinėms vertybėms ir tikslams. Sąžinė pasireiškia kaip vidiniai, dažnai nesąmoningi draudimai atlikti nepageidautinus veiksmus, o taip pat kaip vidinio skausmo pojūtis, kuris signalizuoja žmogui, jog vidinė moralinė instancija protestuoja prieš jo elgesį, kuris prieštarauja vidinei giluminei vertybių sistemai. Sąžinės kančios, sąžinės „graužimas” jaučiamas situacijose, kai žmogus dėl kažkokių priežasčių pažeidė savo paties dorovinius principus. Šis jausmas verčia žmogų susilaikyti nuo analogiško elgesio ateityje. Sąžinė glaudžiai susijusi su atsakomybės jausmu. Sąžinė skatina laikytis vidinių moralinių normų, tame tarpe ir atsakomybės normų.

Atsakomybė – tai nuoširdus ir savanoriškas pripažinimas, kad būtina rūpintis savimi ir kitais. Atsakomybės jausmas – tai siekis įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, ir jeigu jie neįvykdyti – pripažinti savo klaidą ir atlyginti padarytą žalą, atlikti tuos veiksmus, kurie reikalingi klaidai ištaisyti. Be to, atsakomybė paprastai pripažįstama nepriklausomai nuo ketinimų: kas padarė, tas ir atsako.

Jausdamas kaltę, žmogus sau sako: „Aš blogas, aš nusipelniau bausmės, man neįmanoma atleisti, man nusvyra rankos”. Kai žmogus pasineria į savo kaltumą, kai bara save ir keikia už padarytas klaidas, jam labai sunku – faktiškai neįmanoma – analizuoti klaidų, galvoti, kaip pagerinti situaciją, surasti teisingą sprendimą, padaryti kažką realaus, kad situacija pasikeistų. Barstydamasis galvą pelenais („Jeigu nebūčiau daręs to, ką dariau… viskas būtų kitaip…”) žmogus žvelgia vien į praeitį, kurioje ir įstringa. Tuo tarpu atsakomybė nukreipia žvilgsnį į ateitį ir skatina judėti į priekį. Priimti atsakingą poziciją – būtina sąlyga asmenybei vystytis. Kuo aukščiau išsivysčiusi žmogaus asmenybė, tuo mažiau jam būdinga vadovautis tokiu negatyviu elgesio reguliatoriumi kaip kaltės jausmas.

Kaltės jausmas daro žmogui milžinišką žalą. Skirtingai nei atsakomybė, kaltė yra nekonkreti ir miglota. Ji žiauri ir neteisinga, atima iš žmogaus pasitikėjimą savimi, sumažina savivertę. Sukelia sunkumo jausmą ir skausmą, diskomfortą, įtampą, įvairias baimes, pasimetimą, nusivylimą, nusiminimą, pesimizmą. Kaltė ištuština žmogų, išsiurbia energiją, atima jėgas, sumažina žmogaus aktyvumą.

Morališkai brandžiam ir psichologiškai sveikam žmogui kaltės jausmas neegzistuoja. Yra tik sąžinė ir atsakomybė už kiekvieną savo žingsnį, už kiekvieną susitarimą, sprendimą ar atsisakymą spręsti.

Negatyvūs pergyvenimai, susiję su sąžine ir atsakomybe, išnyksta, kai pašalinama juos sukėlusi priežastis. Padaryta kokia nors klaida nesukelia tokiam žmogui gilaus, sekinančio vidinio konflikto, jis nesijaučia esąs „blogas” – tiesiog ištaiso klaidą ir gyvena toliau. O jei konkrečios klaidos ištaisyti neįmanoma, pasimoko iš jos, ir ši pamoka padeda jam daugiau tokiu būdu neklysti.

Norisi pabrėžti, kad kaltės jausmas, pagrįstas savęs baudimu ir savęs niekinimu – nukreiptas į patį save. Panirusiam į kaltės jausmą ir saviplaką žmogui nebe galvoje tikrieji kito žmogaus jausmai ir poreikiai. Tuo tarpu pergyvenimai, kuriuos sukelia sąžinė – susiję su apgailestavimu dėl to, kas buvo padaryta ir su užuojauta nukentėjusiam. Jie orientuoti daugiau į kito žmogaus būseną: „manyje skauda jo skausmas”.

Sugebėjimas pripažinti savo realią kaltę – vienas iš atsakingumo požymių, tačiau nepakankamas pats savaime. Kaltės jausmas taip pat turi paskatinti (tegu ir ne visada) jos pripažinimą. Tačiau pats savo kaltės pripažinimo faktas dažnai įsivaizduojamas kaip pakankama atgaila. Neretai galima išgirsti stebintis: „Aš gi pripažinau, kad kaltas ir atsiprašiau – ko jūs iš manęs dar norite?” Tačiau nukentėjusiam to, kaip taisyklė, nepakanka, o jeigu jis nejaučia nuoširdumo, tai toks prisipažinimas jam ir nereikalingas. Jis nori išgirsti apie konkrečias priemones, kurių imtasi klaidai ištaisyti ar padarytai žalai kompensuoti. Dar labiau reikia, ypač jei klaidos ištaisyti negalima, nuoširdžiai pareikšti savo apgailestavimą ir nuoširdžią atgailą. Viso to reikia ne tik nukentėjusiam, bet ir tam, kuris padarė realią žalą – šis veiksmas leis pajusti palengvėjimą.

Iš kur gi imasi mūsų kaltės jausmas ir kodėl, nežiūrint į destruktyvumą, jis taip plačiai paplitęs? Kodėl žmonės griebiasi savęs kaltinimo situacijose, kuriose jie nėra kalti?

Kaltė pridengia bejėgiškumą.

Kaltės jausmas susiformuoja ankstyvoje vaikystėje ir įtakoja jį ypatingas vaiko psichinis vystymasis iš vienos pusės ir tėvų įtaka – iš kitos. 3-5 metų amžius – tai laikotarpis, kai gali susiformuoti stabilus kaltės jausmas kaip negatyvus vidinis elgesio reguliatorius, kadangi būtent šiame amžiuje vaikui atsiranda pats sugebėjimas jausti kaltę. Ką tėvai labai greitai pastebi ir pradeda naudoti savais tikslais.

Šis vaiko amžius suteikia tam didžiules galimybes. Kūrybinė energija ar kaltė? Taip galima pavadinti šį laikotarpį ir, atitinkamai svarbiausią vaiko vystymosi dilemą.

Kaltės jausmas natūraliai kyla šio amžiaus vaikui kaip psichologinė gynyba nuo siaubingo bejėgiškumo jausmo ir gėdos, susijusios su išgyventu tuo laikotarpiu savo visagališkumo jausmo krachu. Vaikas nesąmoningai pasirenka kaltę kaip mažesnę iš dviejų blogybių. Jis tarsi sako pats sau: „Aš jau jaučiu, kad galiu ne viską, tai nepakeliamas jausmas. Man tiesiog šį kartą nesigavo, o apskritai aš tai galiu. Vadinasi, esu kaltas. Dabar aš pasikankinsiu, ir sekantį kartą gausis, jeigu pasistengsiu”.

Kai tėvų įtaka palanki, vaikas palaipsniui susitaikys su tuo, kad gali ne viską, įveiks kaltės jausmą ir dilema išsispręs sėkmingo kūrybinės iniciatyvos formavimosi naudai.

Kai tėvų įtaka neigiama, vaikui ilgiems metams, o gal ir visam gyvenimui išliks polinkis jausti kaltę ir riboti savo kūrybinę iniciatyvą. Kaltės našta, kurią žmogus nešiojasi su savimi nuo vaikystės, trukdys jam gyventi bei bendrauti su žmonėmis ir suaugus.

Verta pažymėti, kad nors chroniško kaltės jausmo ištakos slypi 3-5 metų amžiuje, polinkis naudoti kaltės jausmą kaip apsauginį mechanizmą gali įsijungti ir brandžiame amžiuje, net jeigu vaikystėje nebuvo ypatingų problemų.

Tarkime, kaltės jausmas tampa viena iš būtinų protesto pasireiškimo formų, pergyvenant didelę netektį, tame tarpe jei suserga ar miršta artimas žmogus. Protestuodamas prieš siaubingą realybę, prieš susitaikydamas su įvykiu ir savo bejėgiškumu, žmogus ima kaltinti save, kad kažką ne taip padarė, kažko nepadarė, nežiūrint į tai, kad objektyviai jo veiksmai negalėjo turėti jokios įtakos įvykių eigai. Kai vaikystė klostosi palankiai, toks kaltės jausmas netrukus pranyksta. O kai žmogus turi vaikystėje susiformavusį kaltės kompleksą, neegzistuojanti kaltė dėl praradimo gali išlikti žmogaus širdyje daug metų ir praradimo traumos pergyvenimo procesas nepasibaigs.

Tokiu būdu, vietoje to, kad jaustume bejėgiškumą ir gėdą situacijose, kai esame silpni ir nieko negalime pakeisti, mes linkę jausti kaltę, kuri yra ne kas kita, kaip vilties, kad viską dar galima pataisyti, iliuzija.

Toji neigiama tėvų įtaka, kuri formuoja nuolatinį kaltės jausmą, praktiškai susiveda į tiesioginius kaltinimus ir priekaištus. Šitoks manipuliavimas kaltės jausmu yra vienas svarbiausių svertų, kuriais tėvai naudojasi tiek formuojant vaikui vidinį elgesio reguliatorių (kurį jie painioja su sąžine ir atsakomybe), tiek siekdami valdyti vaiką konkrečiose situacijose. Skiepijama kaltė tampa savotišku rimbu, skatinančiu elgtis taip, kaip reikia tėvams. Be to, šis rimbas neleidžia ugdyti atsakomybės jausmo. Tėvai naudoja šį būdą, kaip taisyklė, dėl to, kad juos pačius auklėjo lygiai taip pat ir jie patys iki šiol nesugebėjo atsikratyti nuosavos amžinos kaltės.

Kaltinti vaiką yra absoliučiai neteisinga. Jis paprasčiausiai negali būti kaltas dėl to, kuo jį kaltina tėvai, kadangi jis apskritai nėra atsakingas už savo veiksmus ir nesugeba tos atsakomybės suvokti. Suaugusieji tiesiog permeta savo pačių atsakomybę vaikui.

Pavyzdžiui, vaiką bara už tai, kad jis sudaužė krištolinę vazą. Tačiau akivaizdu, kad kai namuose yra mažas vaikas, tėvai turi paslėpti vertingus daiktus, tai jų atsakomybė. Jeigu kas ir atsakingas už sudaužytą vazą, tai tik tėvai, kadangi vaikas dar nepajėgus kontroliuoti savo elgesio ir motorikos, jausmų ir paskatų ir, žinoma, nesugeba kol kas atsekti savo poelgių priežasties-pasekmės ryšio.

Suaugusieji, kurie nesupranta vaiko psichologijos ypatumų, iš pradžių priskiria jam sugebėjimus, kurių jis neturi, o paskui kaltina už neva tyčinius veiksmus. „Tu tyčia neužmiegi ir manęs negaili, neduodi man pailsėti, aš taip pavargau” arba „Nejaugi negalėjai žaisti lauke atsargiau, dabar man teks skalbti tavo drabužius, o aš tokie pavargusi”.

Dar blogiau – neretai tėvai ir kiti suaugusieji pateikia vaikui nesąžiningą ultimatumą: „Jei nepripažinsi savo kaltės, aš su tavimi nesikalbėsiu”. Ir vaikas priverstas pripažinti neegzistuojančią kaltę, bijodamas boikoto (kuris vaikui nepakeliamas) arba baimindamasis fizinių bausmių.

Manipuliacija kaltės jausmu – itin destruktyvus poveikis psichikai. Iki tam tikro laiko vaikas kol kas nesugeba kritiškai vertinti to, kas su juo vyksta, dėl to tėvų elgesį laiko savaime suprantamu ir vietoje to, kad priešintųsi pražūtingam tėvų manipuliacijų poveikiui, nuolankiai jam paklūsta. Šitaip jis išmoksta tikėti, kad yra kaltas dėl neegzistuojančių nuodėmių ir, kaip pasekmė, jaučiasi visada visiems skolingas.

Toks nepagrįstas ir dažnai nesąmoningas ir nenuoseklus tėvų spaudimas sukelia vaiko galvoje chaosą. Vaikas nustoja suprasti, ko apskritai iš jo reikalauja – jausti kaltę ar ištaisyti klaidą? Ir nors pedagogine prasme manoma, kad padaręs kažką negero vaikas turi pajausti kaltę ir tuojau pat pulti taisyti klaidų, vaikas, priešingai, įsisąmonina, kad pajausti ir pademonstruoti savo kaltę – visiškai pakankamas užmokestis už blogą elgesį. Ir dabar vietoje ištaisytų klaidų tėvai gauna tik kaltą vaiko veido išraišką, maldavimą atleisti – „Atsiprašau, daugiau taip nedarysiu”. Ir sunkų, kankinantį, žmogų naikinantį savo kaltumo pergyvenimą. Kaltės jausmas pakeičia atsakingumą. Formuoti atsakingumą ir sąžinę gerokai sunkiau negu kaltės jausmą, tai reikalauja ne šio momento, bet strateginių , ilgą laiką trunkančių pastangų. Priekaištai „Kaip tau ne gėda!” ir „Kaip tu galėjai taip neatsakingai jaustis” gali sukelti tik kaltės jausmą.

Sąžinė ir atsakomybė reikalauja ne priekaištų ir smerkimo, o kantrių ir nuoširdžių aiškinimų vaikui, kokias pasekmes aplinkiniams ir jam pačiam sukels jo neteisingi veiksmai. Ir, žinoma, negali būti jokios vaiko kritikos už tuos veiksmus, kuriuos jis dar per mažas kontroliuoti.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *