Draudimų filosofija. Geriau mažiau, bet efektyviau

Draudimai reikalingi. Tačiau visur savos taisyklės. Draudžiant, reikia laikytis tokių taisyklių:

  • Vienareikšmiškumas;
  • Neprieštaringumas;
  • Aiškumas;
  • Nuoseklumas;
  • Abiejų tėvų solidarumas;
  • Tvirtumas;
  • Sąžiningumas ir teisingumas;
  • Pagarba vaiko poelgio motyvams.

Jūsų mylimas išdykėlis trinktelėjo sesutei per galvą kaleidoskopu arba sudaužė vazoną su brangia gėle, kurios amžius trigubai didesnis negu jo paties. Arba tiesiog užklupote jį bandantį išskalbti skalbimo mašinoje visos šeimos numylėtinę jūrų kiaulytę. Išrėžiate rūsčią kalbą, o jis visiškai logiškai paprieštarauja, kad nieko čia blogo, juk parinko skalbimui teisingą programą. Nebežinote ką į tai atsakyti, o juk reaguoti kažkaip reikia…

Bausti vaiką – pati nemaloniausia tėvų pareiga, kad ir kaip bandytumėte apsimetinėti ar išsisukinėti. Tėtis ir mama gali sugalvoti ką tik norite: pastatyti į kampą, neleisti į lauką ar, neduok Dieve, kelias dienas su juo nesikalbėti – bet kuriuo atveju jie jausis arba kvailiais, arba piktadariais. Jeigu tokių situacijų išvengti neįmanoma, tai galima bent jau sumažinti jų skaičių iki minimumo.

Būtinybė bausti – tai toji bauda, kurią tėvai sumoka, jeigu nesugebėjo tiksliai ir reikiamu laiku išaiškinti mylimam įpėdiniui, kas yra draudžiama, ko daryti nevalia. Pakanka vos kelių laiku nepasakytų „Negalima“ ir praėjus tam tikram laikui visi jie transformuojasi į vieną didelę žeminančią bausmę. Ir šitą baudą už neteisingus santykius tėvai ir vaikai priversti dalintis po lygiai.

Galbūt priklausote tai žmonių kategorijai, kurios atstovams sudėtinga kažką drausti, jau nekalbant apie bausmes. Vaikai tokiais tėvais manipuliuoja visu pajėgumu. Tėvai kankinasi, vaikai nukenčia ne ką mažiau: nejausdami pasitikinčių, tvirtų tėvų šalia savęs, jie nebežino, kas yra gerai, kas blogai ir kur yra ribos jų išdykavimui bei šunybėms.

Suprasdami, kad draudimų neišvengsite, jūs vis dėlto, negalite elgtis nuosekliai: iš pradžių atidėliojate draudimą, paskui nebeištveriate, sprogstate, tačiau lygiai taip pat greitai atsitraukiate ir nusileidžiate vaikui. Paskui – vėl kenčiate, ir vėl praradę kantrybę sprogstate. Nežinodami, kaip ištrūkti iš užburto rato, jaučiate pastovų nepasitenkinimą savimi. O vaikas žino: ateis patogus momentas ir iš tėvų galima bus gauti viską, ko norisi, pakanka tik šiek tiek palaukti.

Kad išsiaiškintumėte, kaip galima pakeisti situaciją, paklauskite savęs: ar gali vaikas normaliai gyventi situacijoje, kai jam viskas leidžiama. Ir jeigu taip – kiek laiko ta ramybė truks? Jeigu vaikui maždaug dveji metukai, atsakymas bus – maždaug 20 minučių.

Tiesiog būtina drausti vaikui kai kuriuos dalykus jau vien tam, kad laikui bėgant jis išmoktų pats sau juos drausti. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad draudimai riboja laisvę. Tačiau jeigu mes ir esame kokioje nors srityje laisvi, tai tik dėl to, kad žinome taisykles, pagal kurias gyvena šis pasaulis.

Mes neturime supratimo, kas yra šilta, jeigu nežinosime, kas yra karšta ir šalta. Mes nežinosime, kas yra malonu ar gera, jeigu neturime supratimo, ką reiškia skausmas ir blogis. Kažką sužinoti galima tik lyginant.

Tvirtai įsisąmoninę, kas yra „negalima“, mes galime ramiai gyventi ir veikti. Draudimų dėka mes sužinome, kas galima. Pasinaudodamas visais jam žinomais draudimais, vaikas susipažįsta su pasauliu ir gyvenimu, žengia vis toliau ir toliau į priekį, kiekvieną dieną vis plėsdamas savo akiratį ir „įtakos sferą“. Tvirtai žinodamas, kas draudžiama, jis nebejaus baimės, žinodamas, kad viską daro teisingai.

Paaiškinę savo įvestus draudimus ir apribojimus, mes išduodame mažyliui leidimą į savas taisykles turinčią erdvę, kurioje gyvena visa žmonija. O draudžiančiais ir leidžiančiais tėvais pasitikėti žymiai lengviau ir paprasčiau, kai mažasis jaučia, jog mama ir tėtis pasitiki savimi ir savo žodžiais. Kažką drausdami, o kažką leisdami, mes nupiešiame vaikui bendrą pasaulio vaizdą. Aiškiai duodami mažyliui suprasti, kad žinome visus „taip“ ir „ne“, mes perduodame jam savo pasitikėjimo jausmą ir jis taps tokiu pat kaip mes – dideliu, protingu ir savarankišku.

O jeigu leidžiame, kad bamblys mumis, mūsų draudimais ir gėrio bei blogio samprata manipuliuotų, vaikas nustos mumis pasitikėti. Mažyliui gali netgi pasirodyti, kad naktis ateina ne dėl to, kad saulė nusileido, o dėl to, kad vakare jam kyla noras gultis į lovytę. Pažvelgus į vaikiškus kaprizus kitu rakursu, suprasime, kad tai ne troškimas laužyti draudimus, o viso labo bandymas patikrinti tų draudimų tvirtumą. Ir bus geriau, jei draudimai pasirodys tvirti.

Kartais gali pasirodyti, kad vaikas pradeda tikrą karą, tyčia kartodamas po keliolika kartų tai, kas jam aiškiai uždrausta. Būkite atsargus: jūs smarkiai klystate, jei manote, kad vaikas taip stengiasi sukelti jums pyktį. Ne, jis viso labo tikrina, kiek rimtai esate nusiteikę ir kiek tikri savo pačių sprendimais.

Jis apsidegino 6 kartus prieš patikėdamas, kad šildytuvo išties geriau neliesti. Jam prireikė 2 mėnesių ir 5 guzų, kad įsimintų, kaip reikia nulipti nuo sofos – ne galva, o kojomis į priekį. Patys spręskite, kiek kartų reikės kartoti, jog negalima žaisti su rozetėmis ir elektros prietaisais, kad jis pagaliau įsimintų tai?

Drausti nemalonu. Visi tėvai jaučia, kad po trečio karto jau neįmanoma tarti to nelemto „Negalima“ be pasibjaurėjimo. Ir niekam nesinori paversti šio užsiėmimo kasdienine pramoga. Tai kaipgi pasiekti, kad draudimų prireiktų kuo mažiau ir kad jie būtų žymiai efektyvesni?

Vienareikšmiškumas

Vaikai suvokia žodžius paprasčiau, labiau tiesiogine prasme, negu suaugusieji. Be to jie labai jautrūs taip vadinamiems neverbaliniams kalbos komponentams – intonacijai ir mimikai. Būtent šie dalykai išduoda mūsų falšą ir melą. Štai dėl ko mažylis žymiai subtilesnis ir supratingesnis pašnekovas.

Atminkite, kad draudimas negali skambėti kaip prašymas, įkalbinėjimas, tariamas į „tuštumą“ arba su šypsena. Bendraujant su jaunesniais nei 2 metų amžiaus vaikais, neleistini tokie išsireiškimai kaip „Labai prašau tavęs nedaryti to ir to“ arba „Būk draugas, nereikia daryti šito ir ano“, arba „Mano mažučiuk, degtukai ne žaisliukai, supranti?“ arba Tai ką gi tu, nori mane iš proto išvaryti?“ ir panašiai.

Neprilygstamas pedagogikos meno šedevras – vieno pusantrų metukų bamblio tėvo frazė. Kai berniukas vos nepagriebė, pasistiebęs, nuo stalo virtuvinio peilio, tėvukas droviai sureagavo: „Mantuk, sūneli, taip geriau nereikia!“

Neprieštaringumas

Vaikui labai sunku visą laiką prisiminti, ką daryti galima, o ko ne. Iš savo pusės jūs turite maksimaliai supaprastinti mažyliui šitą nelengvą darbą.

Pirmas dalykas – draudimas neturi prieštarauti kitiems draudimams. Pavyzdžiui, vakar sugėdinote mažylį už tai, kad jis išsiterliojo kelnytes ir nedviprasmiškai paaiškinote, kad šitiems reikalams skirtas puodukas. 33 kartus parodėte puoduką pirštu. Šiandien mažasis lipa nuo savo kėdutės, žengia tiesiai link puoduko ir griebia jį abiem rankomis. O jūs puolate prie jo šaukdami: „Negrįsk imti puoduko rankomis, jis nešvarus!“

Po penkių minučių vaikas pridaro į kelnytes, juk jis taip ir nesugebėjo parodyti, ko jam norisi. Dabar be purvinų kelnių vaikas turi dar ir košę galvoje: jis turi naudotis puoduku, prie kurio negalima prisiliesti…

Stenkitės neskatinti vaiko pažeidinėti draudimų, kad ir kokia būtų situacija. Pavyzdžiui visą dieną kalate jam į galvą, kad negalima atidarinėti šaldytuvo. Paskui mažylis dėl kažkokios priežasties ima verkti, verkia jau 20 minučių. O jūs, nebežinodami, ko griebtis galite pasiduoti ir pasakyti: „Na gerai, eik, pasižiūrėk, kad ten šaldytuve įdomaus“. Arba duodate jam savo telefoną, nors už žaidimą su juo jis vos prieš valandą buvo smarkiai apšauktas.

Taip pat reikia stengtis neprovokuoti mažojo pažeidinėti draudimų dėl savo pačių užmaršumo. Pavyzdžiui, vaikui griežtai draudžiama imti daiktus nuo virtuvinio stalo, ten juk gali būti puodeliai su karšta arbata, peiliai, šakutės…

Ir staiga sakote mažyliui: „Padėk mamytei, paduok nuo stalo televizoriaus pultą“. Jūs, žinoma, mąstote maždaug taip: štai paėmė nuo stalo kažkokį daiktą ir nieko siaubingo nenutiko. Mama netgi atrodo patenkinta, mažylio požiūriu, juk ji jį pagyrė. Reiškia, dabar galiu ir pats viską imti nuo stalo. Kai vėl sudrausite nieko neimti nuo stalo, vaikas visiškai sutriks, nebežinos, kaip gi toliau jumis tikėti ir pasitikėti.

Atminkite: esate atsakingi už kiekvieną draudimą, kurio reikalaujate laikytis. Kuo daugiau draudimų ir kuo jie kvailesni, tuo mažesnę galią turi.

Draudimas neturi prieštarauti sveikam protui. Niekada nesakykite kažko panašaus į „Negalima garsiai šaukti“ ar „Niekada neliesk mano daiktų“, „Nepertraukinėk, kai kalba suaugusieji“ ar „Palik mane ramybėje“. Laikytis tokių taisyklių neįmanoma. Reikalauti jų laikytis – idiotizmas. Geras pavyzdys – žinomas anekdotas:

-Močiutę, močiute!!!

-Ko rėkauji? Eik atgal iš kambario, pasibelsk į duris, įeik ramiai, pasisveikink ir jau tada kalbėk.

-Labas vakaras, močiute. Virtuvėje jūsų pienas išbėgo.

-O Jėzus!!! Ko gi tu iškart nepasakei?!

Aiškumas

Draudimas turi būti vaikui suprantamas. Jeigu sakote „Niekada neliesk mano lūpdažio, nes tai ne žaisliukas“ – duodate vaikui aiškų signalą. O jeigu, aptikusi, kad jūsų kosmetika kažkas išpaišė veidrodį, staltiesę ir pačią save, sakote kažką panašaus į „Ar ne per daug sau leidi, dukrele? „, jūs viso labo duodate mažajai suprasti: kai sekantį kartą šaus į galvą idėja pasinaudoti jūsų lūpdažiu, tereikia viso labo patikimiau sunaikinti „nusikaltimo“ pėdsakus. Juk jūs taip nieko ir nepaaiškinote, vien sugadinote mažajai puošeivai visą džiaugsmą.

Lygiai taip būtina paaiškinti absoliučiai visus reikalavimus. Jeigu mažasis pertraukia jus, kai kalbatės su drauge prie arbatos puodelio, ar šūkauja, kai kalbate telefonu, visiškai beprasmiškos bus tokios frazės: „Tu ką, tyčiojiesi iš manęs?“ ar „Elkis normaliai!“ Vietoje to reikėtų sakyti: „Sūnau, nešūkauk taip garsiai, kai kalbu telefonu“. Jeigu vaikui mažiau negu du metukai, priekaištauti jam apskritai nėra jokios prasmės. Geriau pasisodinkite jį ant kelių ir tegu sau trukdo į sveikatą, čia jau nieko nepadarysi.

O vyresniems vaikams būtini konkretūs visų draudimų paaiškinimai, kitaip palaikys draudimus įžeidimais ar laisvės varžymu. Ypač tai pasakytina apie draudimus, nuo kurių priklauso vaiko saugumas. Patys savaime tokie draudimai vaikui pernelyg abstraktūs, o akivaizdžiai parodyti, kas atsitiks, jei vaikas neklausys, jūs negalite.

Pavyzdžiui, ikimokyklinukas puikiausiai supranta, kodėl negalima drabstyti košės ant stalo. O kodėl negalima persisverti pro langą? Juk lauke taip įdomu, ir sėdėdamas ant palangės jis niekam netrukdo! Beje, užsikurti laužą ant sofos – išvis fantastiškas malonumas!

Dėl to, jei suaugusieji nepaaiškins draudimų, jaunieji gaisrininkai paprasčiausiai pasistengs gerai išvėdinti kambarį po žaidimų su ugnimi, o jūs apie tai sužinosite tik tada, kai aptiksite neseniai kūrento laužo, užpilto kibiru vandens, pėdsakus vidury kambario.

Nuoseklumas

Išsiaiškinkite pačiai pradžiai, kur yra toji riba, už kurios baigiasi jūsų jėgos. Neįmanoma būti nuosekliu, jeigu draudi vaikui viską iš eilės. Labai greitai pavargsite ir numosite į viską ranka. Kad galėtumėte reikalauti kartą ir visiems laikams įvestų taisyklių laikymosi, draudimų turi būti nedaug, o tie, kurie įvesti, niekada neturi būti pažeidinėjami. Ir štai čia būtinas nuoseklumas. Jokiu būdu neapdovanokite vaiko už kokius nors nuopelnus leidimu nesilaikyti svarbių taisyklių ir nedalinkite tokių leidimų vien dėl to, kad šiandien jums gera nuotaika.

Socialinių taisyklių diegimas – sudėtingas, daug etapų turintis procesas. Turėkite galvoje, kad vaikai iki maždaug 3 metų amžiaus žvelgia į draudimą ne kaip į objektyvią situacijos charakteristiką, o kaip kažką neatsiejamai susijusio su tėvų asmenybe. Dėl to jie taip dažnai ir neklauso taip puikiai žinomų draudimų, vos tik išeinate iš kambario. Patikėkite, mažyliai taip daro ne todėl, kad yra „nepaklusnūs“, „įžūlūs“ ar „gudrūs“, o dėl to, kad neįsisavino draudimo, jie jo dar nesupranta. Išeidami iš kambario, visus savo „negalima“ tarsi išsinešate su savimi. Ir vienintelis dalykas, kuris jums belieka – sugrįžus kartoti juos iš naujo ir iš naujo.

Abiejų tėvų solidarumas

Jis garantuoja sėkmę bet kokiame pedagoginiame sumanyme. Kai tėtis ir mama sutaria svarbiausiais klausimais, vaikas susiformuoja sau neprieštaringą pasaulio vaizdą, užauga pasitikėdamas savimi ir aplinkiniais. O jeigu tėtis kalba viena, o mama – kita, vaikui tenka integruoti savo prote tokius dalykus, kurių integruoti praktiškai neįmanoma. Arba jis tai padarys vidinio konflikto kaina ir „įtiks abiem“, arba pasirinks, kas jam labiau priimtina ir pradės manipuliuoti tėvais savais interesais.

Jeigu tėtis ar mama nutarė įvesti naują taisyklę, tegu antroji pusė sužino apie ją anksčiau už mažylį.

Tvirtumas

Nėra tėvų, nepatyrusių vaikiško pykčio. Ir nėra vaikų, kurie bent kartelį neužtaisė tėvams audringos protesto scenos. Malonumas menkas, atvirai kalbant. Vieni tėvai skundžiasi, kad dukrelė pradeda raitytis ant grindų parduotuvės žaislų skyriuje, ir tai prasidėjo po to, kai ji pabuvojo pas močiutę. Kiti niekada neturėjo su mažuoju bėdų, kol tasai nepamatė, kaip kitas jaunasis kovotojas už laisvę gynė savo žmogaus teises priešais įėjimą į vaikišką kavinę. O trečias bamblys vieną gražią dieną pats susiprotėjo, kad galima štai taip kažko išsireikalauti.

Šantažavimas isterija taps nuolatiniu, jeigu iškart teisingai nesureaguosite. Jokiu būdu nereikia išsigąsti, jeigu išgirdęs griežtą „Ne“ mažasis nutarė užtaisyti jums skandalą. Vienintelis dalykas, kurį turite padaryti – tiesiog perlaukti audrą ir ramiai pakartoti draudimą. Juk jėgų „antrai serijai“ vaikui jau tikriausiai nebeliko.

Turėkite galvoje, kad vaikai dar nepajėgūs sąmoningai ir tikslingai šantažuoti ir staiga prasidėjęs pykčio priepuolis dažniausiai išgąsdina ir juos pačius. Leiskite mažajam nuleisti garą, o paskui elkitės, lyg nieko neįvyko. Ir jeigu neplanavote sumaitinti vaikui šiandien viso torto, reiškia, reikia jį paprasčiausiai pašalinti toliau iš akių ir daugiau nebegrįžti prie šios temos.

Neturi būti situacijų, kai pabūgę vaikiškos rūstybės, pakeičiate sprendimą ir leidžiate mažajam daryti tai, ką prieš minutę mėginote uždrausti. Šitaip jūs įteikiate vaikui manipuliavimo jumis instrumentą ir jau sekančią dieną jis juo būtinai vėl pasinaudos.

Laikydamiesi savo nuomonės, stenkitės nepykti ir, juo labiau nekerštaukite. Tiesiog darykite tai, ką jūsų manymu teisinga daryti. Jeigu mažylis nusiminė – apkabinkite jį, pagailėkite. Jeigu duosite suprasti, kad išliejęs ant jūsų pyktį jis padarė kažką siaubingo, priversite jį jaustis kaltu, o tai – visiškai nereikalinga emocinė našta, kurios vaikas visiškai neprivalo nešti. Juk jo pyktis buvo nuoširdus, jam tikrai labai norėjosi to torto! Argi jūs anksčiau nežinojote, kad vaikai dievina saldumynus?

Sąžiningumas ir teisingumas

Pamenate Karalių, kurį susitiko Mažasis Princas savo klajonių metu? Mažajam princui labai norėjosi pamatyti saulėlydį ir jis paprašė, kad Karalius įsakytų saulei nusileisti. Vietoje to Karalius pasiūlė Princui palūkėti vakaro, kai saulė geriau klauso jo įsakymų. „Valdžia visų pirma turi būti protinga“. – paaiškino karalius.

Žvelkite į viską realiai. Paaiškinkite patys sau, kad pagundas įmanoma įveikti, dėl to ne tik reikalaukite iš vaiko paklusnumo, bet ir padėkite jam tvarkytis su pagundomis, o kartais galima netgi šiek tiek pataikauti.

Viena 2 metukų mergaitės mama skundėsi, kad dukra labai neabejinga saldumynams, o taip pat „linkusi meluoti ir vagiliauti“. Tuo pat metu gimdytoja visada palikdavo ant stalo saldainių, laukdama, kada mergaitė juos pagaliau pasieks. O kai sulaukdavo, užkurdavo mažylei pirtį.

Prieš „išleisdami naują įstatymą“, pirmiausiai patys išsiaiškinkite sau, kodėl tai darote. Kiekvienas naujas jūsų draudimas – tai nauja mažytė trauma vaikui. Drausti reikia tik tai, ko leisti jokiu būdu negalima.

Vaikas puikiausiai jaučia jūsų tikruosius motyvus, net jeigu jūs patys jų kol kas nesuvokiate. Niekada nedrauskite karštosiomis, kerštaudami ar bausdami už tai, kad vaikas pažeidė kokį nors kitą draudimą. Priešingu atveju mažasis labai greitai supras: mama pasikliauti negalima. Ji pati nežino, ko nori.

Pagarba vaiko poelgio motyvams

Visada pasistenkite pažvelgti į situaciją vaiko akimis ir suprasti, kodėl jis pasielgė būtent taip, o ne kitaip. Galiu jus užtikrinti – nė vienas vaikas nėra pajėgus „skleisti blogio šiame pasaulyje“ sąmoningai. Šiek tiek paanalizavę situaciją, mes visada aptiksime kokį nors visiškai nekaltą „piktadarystės“ motyvą. Galbūt mažyliui buvo nuobodu, galbūt kilo noras truputį paeksperimentuoti. Štai taip ir atsirado naujose mūsų kelnėse dailiai iškirpta skylė, o katinas buvo įkalintas skalbimo mašinoje.

Suprasdami ir pateisindami vaiko motyvą, jūs leidžiate jam priimti draudimą sąmoningai, su supratimu, o bausmę – oriai, be pažeminimų. Jūsų mažylis – ne piktadarys, bet jis pasielgė blogai. Jeigu supainiosite savo galvoje šiuos du dalykus, reiškia, duosite vaikui suprasti, kad jis nevertas jūsų meilės. Bausti nežeminant pasiseka tiems tėvams, kuriems niekada net į galvą nešovė, jog vaikas „skleidžia blogį“ sąmoningai.

Šaltinis


DAUGIAU ŠIA TEMA

Jeigu nevaldome vaikų, jie pradeda valdyti mus Šeima, tai nedidelė grupė žmonių, ir valdo ją tėvai. Tiksliau, turėtų valdyti, kadangi realiame gyvenime taip yra anaiptol ne visada. "O ką aš galiu s...
Kaip išauginti knygų mylėtoją Daugeliui išsilavinusių ir mylinčių tėvų periodiškai iškyla klausimas: kokiu būdu įskiepyti vaikui meilę knygoms? Kiekvienas sutiks, kad skaityti naud...
Kaip išmokyti vaiką atsakomybės be kaltės ir gėdos... Kai barame vaiką dėl nusižengimo ir šūkaujame: "Kaip tu galėjai?! Kaip tau ne gėda?!" - mes tuo, žinoma, norime išmokyti jį būti atsakingu už savo poe...
Kaip lavinti 3–5 m. vaikų savarankiškumo įgūdžius?... Kokį žmogų norite užauginti? Turbūt daugelis tėvų atsakytų besiviliantys, kad vaikas užaugs laimingas, savarankiškas, pareigingas, taktiškas, pagarbus...
Vaikas – ne marionetė Visi tėvai tai patiria. Vaikas tyčia užtempia rytinę ruošą į mokyklą, viską daro lėtai ir ilgai, taikosi ilgiau patūnoti po antklode vietoje to, kad e...
Vaikams trūksta dėmesio 99% nepaklusnumo, nesupratimo, isterijų ir kitų problemų santykiuose tarp vaikų ir tėvų priežastis slypi ne vaikuose, o tėvuose. Šiuos žodžius reikėt...
Kam mergaitėms tėčiai Jeigu mama perduoda dukrai visas savo moteriškas žinias ir moteriškus įgūdžius tiesiogiai, tai tėvas šiame būsimos moters auklėjimo procese tarsi ir n...
Mama, nerėk! Reikia pripažinti, kad riksmai - tai žmogaus bejėgiškumas, nesugebėjimas susidoroti su problema ramiai ir pasitikinčiai, o kartais baimė prarasti situ...
Mamos milijonierės auklėjimas. Vaikai be telefono ... Deni Džonson išaugo vargingoje šeimoje, sulaukusi 17-os pagimdė vaiką, sulaukusi 21-erių - tapo bename, o sulaukusi 23-ejų - užsidirbo savo pirmą mili...
Kai vaikai – erzina: 10 patarimų, kaip būti gera m... Originalas Psichologai tvirtina, kad dauguma mamų gailisi, kai kartais nesugeba rasti to lašo kantrybės savo vaikams. Andrea Loen Nejer, pati būdama ...
Mamos iš sūnų išauklėja tokius vyrus, už kurių pač... Tėvai ir mamos auklėja savo sūnus, kad „mergaičių skriausti negalima“. Tada reikėtų mokyti mergaites, kad „sakyti „ne“ berniukams negalima“. Dėl simet...
Kam reikia išsaugoti vaiko ir tėvo ryšį po skyrybų... Jūs išsiskiriate su vyru, išsivažinėjate, šeima suyra, vaikas lieka su jumis. Vaiko tėvas galbūt labai jus įskaudino, jis galbūt asocialiai gyvena, re...
Paleiskite sūnų. Berniuko atsiskyrimo nuo mamos st... Sveiko sūnaus atsiskyrimo nuo motinos galimybės ir perspektyvos priklauso nuo auklėjimo ir tų įvykių, kurie vyksta vaikystėje. Yra kelios atsiskyrimo...
Stebuklingi žodžiai, bendraujant su vaiku AŠ TAVIMI PASITIKIU Vaikai labai noriai stengiasi pateisinti jiems parodytą pasitikėjimą. Tik žinodami, kad jais tikima, jie, savo ruožtu, gali pasit...
Emocinis motinų smurtas prieš sūnus Pastaruoju metu vis atviriau kalbama apie smurtą prieš moteris, vaikus. Sukuriamos ištisos socialinės programos ginti aukoms, nukentėjusioms nuo smurt...
Skirtumai tarp įprastų ir išmintingų tėvų Įprasti tėvai įsitikinę, kad visą laisvą laiką reikia visiškai paskirti vaikui, o savo interesus jie nustumia į antrą planą. Išmintingi tėvai sugeba s...
Pedagogai Kai į mano tinklapį užsuka kai kurie pedagogai ir pradeda komentuoti, man darosi baisu dėl šiuolaikinių vaikų. Šitiek šablonų, stereotipų ir nepagrįst...
Kaip švedai auklėja įžūlius neklaužadas Švedų psichiatras, rašytojas Devidas Eberhardas sako, kad šiuolaikinis auklėjimas kenkia ir vaikams, ir tėvams. Vokiečių leidinio Die Zeit darbuotoja ...
Nutylimos tėvų klaidos, kurias dar galima ištaisyt... Noriu pakalbėti apie tai, ką priimta nutylėti. O kaipgi kitaip? Argi galima viso pasaulio akivaizdoje pripažinti savo klaidas? Galima ir reikia, mano ...
Amžinai nepatenkinta mama Ar pasitaiko dienų, kai pastoviai niurzgate? Tiksliau, reikėtų paklausti, ar pasitaiko dienų, kada neniurzgate? Niurzgėjimui galima rasti krūvą patei...
Gabūs vaikai turi savų problemų Visi puikiai žinome, kad tarp vaikų atsiranda ypatingai gabių. Jie ne tokie kaip visi. Tai vaikai, kurie turi savų vystymosi ypatumų, mokantys neįpras...
Didžiulis skirtumas: „būti“ kaltu ir „jaustis“ kal... Išsiaiškinti, kas yra kaltės jausmas, pakankamai sudėtinga. Vieni laiko jį socialiai naudingu ir netgi būtinu vidiniu elgesio reguliatoriumi, o kiti t...
Mylimų ir nemylimų vaikų smegenys. Šokiruojantis s... Žemiau pateiktoje nuotraukoje - dviejų 3 metų amžiaus vaikų smegenys. Tačiau kairiosios gerokai didesnės, jose mažiau juodų sričių, lyginant su dešini...
Kaip juos valdyti? Su valdžia susiję tėvų mitai... Pirmasis mitas. Valdžia žaloja ir gniuždo vaiką, dėl to ji yra blogis. Valdžia žaloja, kai naudojama ne vaiko interesų labui ir tėvai patys to nesuvok...
Perkrauto vaiko požymiai Pabundi dar su tamsa, aštuonias valandas dirbi kaip negras plantacijoje, pakui bėgi į kvalifikacijos kėlimo kursus, muzikos pamoką ir karate treniruot...