Du komunikacijų šeimoje priešai

Du klastingiausi bendravimo šeimoje priešai – „minčių skaitymas“ ir troškimas, kad tave suprastų be žodžių. Tai Siamo dvyniai, skirtingi vieno ir to paties reiškinio – lūkesčio, kad galima bendrauti be žodžių, remiantis vien meilės jausmu ir stebuklingu dvasiniu ryšiu – pasireiškimai.

Šita idėja turi turtingą istoriją. Daugybė kūrinių apie meilę apdainuoja būtent šią meilės pusę – gebėjimą jausti ir suprasti vienas kitą be žodžių, sugebėjimą būti suprastu be jokių paaiškinimų. Daugybei žmonių šita idėja atrodo ne tik kaip absoliutus santykių idealas, bet apskritai kaip vienintelis vertas bendravimo modelis. Jei žmogus daro, ko tau reikia, be žodžių – reiškia, myli. O jeigu padaro tik paprašytas, tai tokie ten ir jausmai…

Lūkesčių, kad tave supras be žodžių ir „perskaitys“ tavo mintis, turėjo turbūt kiekvienas žmogus. Dažniausiai tai buvo ankstyva vaikystė, tas laikotarpis, kai nemokėjome kalbėti ir niekaip negalėjome išreikšti savo norų žodžiais. O tėvai, patys svarbiausi tuo metu mums žmonės, mus kažkaip visgi suprasdavo. Žvelgė į mus su meile ir darė būtent tai, ko mums reikėjo – apklodavo, maitino, apsaugodavo nuo nemalonumų, jie iš tikrųjų buvo harmoninguose santykiuose su mumis. Ir netgi iš anksto nuspėdavo mūsų norus, geriau už mus pačius žinojo, ko mums reikia. Emociniame lygmenyje ši įgyta patirtis užsifiksuoja: patys artimiausi, labiausiai mylintys žmonės, žvelgdami mums į akis, viską patys supranta, jiems nereikia nieko aiškinti.

Kurdami šeimą ar megzdami meilės santykius, mes pasąmoningai laukiame, kad tie santykiai perkels mus į laimingą saugumo, nepaliaujamo rūpinimosi ir supratimo būseną.

Pati savaime abipusė meilė negarantuoja tokių santykių, tačiau lūkesčių žmogus turi. Ir kai jie nepasiteisina (o atsitinka, kaip taisyklė, būtent taip), žmogus greičiau palaikys savo meilę neteisinga, partnerį ims laikyti netinkamu, negu pakeis savo įsitikinimą, kad mylintys žmonės supranta vienas kitą be žodžių. Lengviau išsiskirti su partneriu negu pripažinti, jog tam, kad tave suprastų, geriausia tiesiai papasakoti, ką pergyveni ir ko tau norisi.

Minčių skaitymas ir lūkestis, kad tave supras be žodžių – tai išties dvi to paties medalio pusės. Išsiaiškinkime detaliau, kas tai per pusės.

MINČIŲ SKAITYMAS

Įvairios baimės ir faktas, kad nėra dialogo kultūros, neleidžia tiesiogiai sužinoti iš kito žmogaus, kas su juo vyksta, kodėl jis reaguoja taip, o ne kitaip. Bet kadangi žmogus yra protinga būtybė, jis ima kurti prielaidas, kas gi ten vyksta su partneriu. Kitaip sakant, pats sugalvoja ištisą rinkinį partnerio reakcijų į situaciją.

Priėmime pas psichologą:

Psichologas: Kaip manote, ką išgyvena jūsų vyras, vėlai sugrįžęs namo ir pamatęs, kad jūs nemiegate, laukiate jo?

Moteris: Jam apskritai nusispjauti, jis nekreipia į mane dėmesio.

Šiame pavyzdyje moteris interpretavo vyro uždarumą kaip abejingą požiūrį į save. Ir toliau elgsis, remdamasi šia prielaida. Tai ir vadinama „minčių skaitymu“. Toliau sekė pokalbis su vyru ir paaiškėjo, kad už jo uždarumo slypi tikras emocijų uraganas: kaltės dėl pavėlavimo jausmas, pyktis ant žmonos dėl to, kad savo naktiniais budėjimais tik pabrėžia jo neteisingą elgesį.

Anekdotas:

Eina Mikė Pūkuotukas su Knysliuku per mišką ir tyli. Valandą eina, dvi valandas, tris… Ir tyli. Staiga Pūkuotukas atsisuka ir vožia Knysliukui tiesiai į akį.

-Mike!!! – Knysliukas apstulbęs keliasi nuo žemės, trinasi sumuštą vietą. – Už ką???!!!

-Už ką, už ką… Eini, tyli, nieko nesakai, visokias bjaurastis apie mane galvoji…

Mes pradedame fantazuoti, patys susigalvoti, kodėl partneris yra toks ir kodėl taip elgiasi. Pavyzdžiui, jei vyras tyli, reiškia, jis nepatenkintas. Arba jei žmona nori išeiti į viešumą, sublizgėti visuomenėje, reiškia, jai blogai namuose su vyru. Galimybių ir noro tiesiai paklausti neturėjimas veda į pačias įvairiausias prielaidas ir anaiptol ne faktas, kad jos bus teisingos.

Beje, jeigu žmogus įprato „skaityti mintis“, tai ši santykių maniera perkeliama ir į santykius su vaiku. Vaikui pripaišomi ketinimai, kurių jis visai neturėjo, jo poelgiai neretai aiškinami visiškai neteisingu būdu.

Pavyzdžiui 8 metų vaikas elgiasi prie stalo chuliganiškai, provokuoja tėvus konfliktams: laistosi, deda kojas ant stalo ir juokiasi iš viso to. Suaugęs „minčių skaitymo specialistas“ iškart supranta, kad vaikui labai linksma ir jis labai patenkintas tėvų pykčiu. Realiai gi nieko linksmo čia nėra, vaikas piktas ir išsigandęs, galbūt nori atkeršyti. Tačiau išvados jau padarytos ir tėvai imasi veiksmų, remdamiesi visiškai neteisingai „perskaitytomis“ vaiko mintimis.

„Minčių skaitymas“ aktyviai naudojamas žmonių santykiuose, perduodamas paveldėjimo būdu vaikams. Paklausti, kas atsitiko, nepatogu, o ir kuriems galams, ir taip viskas aišku.

Dar vienas sunkumas, kuris lydi vieno žmogaus mėginimus suprasti kito žmogaus jausmus ir jo minčių eigą. Tai vienų ir tų pačių sąvokų skirtingas suvokimas. Žmonės skirtingai įsivaizduoja sąvoką „rūpintis“, „palaikyti“, „gailėtis“. Ir kai vienas žmogus sako „man reikia paramos ir rūpestingumo“, tai kitas, pavyzdžiui, gali blaškytis, klausinėti, kas atsitiko ir netgi bartis su pirmuoju. Nes būtent taip jis suvokia palaikymą. O pirmasis, tasai, kurias prašė rūpinimosi, įsivaizdavo, kad reikia tiesiog atsisėsti ir tylomis laikytis už rankų, būtent šitokiu būdu duodant suprasti, kad jis šalia, su tavimi. Ir taip atsitinka su dauguma svarbiausių žmonių bendravimui sąvokų.

Antroji pažeistos komunikacijos pusė susijusi su minčių skaitymu. Tai lūkestis, kad nereikia žmogui nieko aiškinti.

Mylintis ir pats supras

Iš esmės tai yra tas pats „minčių skaitymas“, tik iš kitos pusės.

-Ji nesupranta, kad kai aš grįžau iš darbo, manęs geriau neliesti.

-O jūs prašėte žmonos duoti šiek tiek laiko, kad atsikvošėtumėte po darbo?

-Žinoma, ne, juk ir taip turi būti aišku.

Arba:

-Aš nemėgstu, kai jis prie visų pasakoja apie mūsų nesutarimus. Ne, nesakau jam, žinoma, kad man nemalonu.. Pats gi turi suprasti, ne mažas!

Tokių pavyzdžių begalė. Vyras, pavyzdžiui, turi „pats suprasti“, kad žmonai nuobodu jo giminaičių kompanijoje. Arba žmona turi pati suprasti, kokia rūpinimosi rūšis vyrui bus maloniausia.

Yra atvejų, kai vienas iš partnerių kategoriškai atsisako pasakyti antram apie savo pageidavimus, emocinius poreikius, kadangi, jo nuomone, tai sunaikins visą pasitenkinimą nuo gautos rūpestingumo dozės, nes ji bus gauta jau ne gera valia, o pagal nurodymą.

Pavyzdys. Vyras ir žmona, susituokę daugiau kaip 10 metų. Iš šalies sutuoktiniai atrodė puikiai, tačiau žmona pastoviai jautė šaltį santykiuose. Jai visada norėjosi glaudesnio kontakto su vyru, norėjosi „tiesiog pasivaikščioti po skverą, susiėmus už rankų“. Vyras to nenorėjo. Žmona tiksliai tai žinojo. Žinojimas rėmėsi tuo paprastu faktu, kad jeigu vyras norėtų – tai paprasčiausiai pakviestų ją pasivaikščioti, ar į kiną. O prašyti žmona ne tik drovėjosi, bet ir laikė tai nereikalingu dalyku, netgi kenksmingu. Jis, žinoma, gal ir eis pasivaikščioti, bet dėl to susierzins ir apskritai – tai ne jo paties noras. O jeigu ne pats, tai žmonai visa tai prarado bet kokią prasmę. Tai kam prašyti? Gal kada nors tai savaime nutiks…

Vyrui išties nešovė į galvą pradžiuginti žmonos pasivaikščiojimu, jis buvo namisėda, mėgo gaminti virtuvėje, apskritai buvo visų galų meistras, daug ką pats darė namuose. Ir nuoširdžiai tikėjo, kad bet kuri moteris džiaugsis būtent tokiu rūpinimosi pasireiškimu, kad tai ir yra svarbiausias būdas parodyti savo meilę ir prisirišimą.

Suprasti vienas kito poreikius be atviro dialogo labai sunku. Tačiau daugybė žmonių, įsitikinusių, kad būtent tai ir reikia padaryti, sprendžia savo rebusus su didžiausiu entuziazmu.

„Jei apie tai reikia kalbėti, reiškia kalbėti jau nebėra apie ką“ – šioje frazėje susikoncentravo visi lūkesčiai, kad tave turi suprasti be žodžių, bei nuosprendis, kad jeigu nesupratai be žodžių, tai niekas su tavimi nebenorės turėti reikalų. Beprasmiška, jeigu tu toks bejausmis ir bukagalvis. Kitaip sakant, „jeigu tu man toks tolimas, kad neskaitai minčių, vadinasi ir aiškinti nebėra ko, nes stebuklo neįvyko, laikas baigti santykius“. Tokią paradoksalią ir viską griaunančią poziciją neretai užima artimi žmonės bendravimo metu.

Realiuose santykiuose laukimas, kad tave supras be žodžių ir perskaitys tavo mintis yra labai destruktyvus procesas. Neįmanoma tikėtis, kad bendravimas bus vaisingas, jei pašalinsime iš jo tokią svarbią dalį kaip pokalbiai, paaiškinimai. Žinoma, galima bendrauti ir kituose lygmenyse (kūniškame, emociniame, dvasiniame), tačiau norint sukurti gerus santykius šeimoje, šių lygmenų kategoriškai nepakanka. Be subtilių bendravimo lygmenų santykiai taps šalti ir primityvūs, tačiau tų lygmenų nepakanka bendraujant šeimoje.

Situacija kai gimsta vaikas paaštrina prieštaravimus, susijusius su „minčių skaitymu“ ir lūkesčiu, kad tave supras be žodžių.

Neretai vyrai pasirengę padėti prižiūrėti vaiką, tačiau neturi tikslios informacijos, ko konkrečiai iš jų tikimasi. Žmonų nuomone, jie turi patys susiprotėti, ko iš jų reikalaujama.

Be to, vienas (dažniau moteris) arba abu partneriai gali naudotis taip vadinama netiesiogine komunikacija ir įtikinėti save, kad kas jau kas, o jie tai jau viską sutuoktiniui pasakė, bet jis nekeičia savo elgesio.

Žmona: Jau pusmetis kaip į kirpyklą negaliu nueiti.

Vyras: Man irgi pastoviai trūksta laiko tokiems reikalams.

Moteriai atrodo, kad ji visiškai aiškiai paaiškino vyrui, kad jai reikalinga pagalba, kad surastų laiko sau. Vyras gi mano, kad apsikeitė nuomonėmis, pasikalbėjo. Žmona užpyksta, kad vyras nenori padėti. Vyras nesupranta, kodėl po visiškai paprasto nereikšmingo apsikeitimo nuomonėmis ji tokia nepatenkinta.

Kartais žmonės (ir vėl dažniau moterys) linkę reikšti abstrakčias pretenzijas ar išsakyti savo norus netiesiogiai.

-Tu niekada nepadedi man su vaiku, aš nuo viso to pavargau.

Palyginkite:

-Man norėtųsi, kad tu keturis kartus per savaitę paguldytum dukrelę miegoti, o per išeigines po porą valandų pasivaikščiotum su ja parke.

Antras variantas konstruktyvesnis, kadangi atsiranda galimybė tartis: kiek kartų ir kokiomis dienomis guldyti vaiką. Vyras gali pasiūlyti kitokį grafiką, arba pasako, kad nemoka guldyti mažylio, bet užtat yra pasirengęs keltis naktį, jei vaikas atsibus. Frazė „Tu man niekada nepadedi“ šansų dialogui nebepalieka. Tai kaltinimas, nuo kurio vyras arba ginsis, arba pats puls, arba atmes kaltinimus. Nė vienas variantas problemos neišsprendžia.

Vaikai šeimoje ne tik paveldi tėvų bendravimo klaidas (minčių skaitymas, noras, kad tave suprastų be žodžių), bet ir patys tampa tokių procesų aukomis.

Pavyzdys. Penkiolikmetė dukra anksti grįžo namo, tėvų dar nebuvo. Ji pavargo, buvo prislėgta ir užsidarė savo kambaryje, nutarusi atsigulti anksčiau ir su niekuo iš namiškių nebendrauti. Pastaruoju metu turėjo daug konfliktų su tėvais. Jie buvo nepatenkinti jos mokslais (prasti vertinimai, negalvoja apie artėjančius egzaminus), išvaizda (apsileidusi, negražiai rengiasi) ir charakteriu (ūmi, dažnai verkia). Mergaitė visus pastaruosius mėnesius buvo apimta chroniškos prastos nuotaikos, jai itin trūko tėvų meilės, bet ji nežinojo, kaip jos gauti.

Tėvai grįžo iš darbo, nesuprato, kad dukra namuose, savo kambaryje, ir prasidėjo pokalbis apie ją. Mergaitė buvo sukrėsta iki širdies gelmių, išgirdusi: „jai nusispjauti į visus“, „pikta“, „abejinga beširdė“, „patinka krėsti kitiems bjaurastis“. Tėvai niekada taip griežtai su ja nekalbėjo, nors ir pakritikuodavo. Dukrą ypač smarkiai apstulbino tai, kokie tolimi buvo tėvų žodžiai apie ją ir jos jausmus bei ketinimus nuo realios jos savijautos. Mergaitė pasijuto ujama ir vieniša dar labiau negu anksčiau, patyliukais verkė, tačiau tėvams neprisipažino, kad girdėjo pokalbį.

Kad ištaisytume situaciją, reikia:

  • Atsisakyti kito žmogaus minčių skaitymo. Ar bent jau dažniau susitikrinti savo paties spėliones ir prielaidas su realybe.
  • Nelaukti, kad artimas žmogus supras viską be žodžių. Reikia garsiai išsakyti savo poziciją.

Sveikas bendravimas šeimoje būna tada, kai galite patys reikšti savo poziciją ir išsakyti pageidavimus, ir kai esate jautrūs artimo žmogaus pageidavimams ir pozicijai.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti