Dujų pavidalo žmonės

Gamtoje medžiagos, kaip žinia, turi tris būsenas: tvirta, skysta ir dujinė. O psichologijoje yra tokia metafora, kad žmonės irgi būna tvirti, skysti ir… dujų pavidalo. Kaip taip gali būti? Tuojau paaiškinsiu.

Įsivaizduokite tvirtą, kietą medžiagą. Atnešė ją, tarkime, į kambarį. Kur ją padėjo, ten ir guli. Niekam netrukdo.

O štai skysta medžiaga. Jai reikia specialių laikymo sąlygų – puodelio, rezervuaro. Apversi indą – ir išsilies medžiaga per visas grindis, paskui teks šluostyti skuduru, amen parketui. Bet jeigu turite tvirtą indą su sandariu dangčiu, galima nepergyventi. Kur indą pastatei, ten jis ir stovi, daug vietos neužima.

Visai kas kita – dujų pavidalo žmonės. Kaip žinome iš mokyklinio fizikos kurso, dujų molekulės linkusios tolygiai pasiskirstyti po visą patalpos, kurioje atsidūrė, erdvę. Dujos užima erdvę – visą.

Yra štai tokių, dujų pavidalo žmonių.

Kur beatsidurtų, tokio žmogaus iš karto labai daug, jis visur aplinkui. Jauti jį bet kurioje kambario, o kartais ir apskritai planetos vietoje.

Gyventi greta dujų pavidalo žmonių – nepakeliama, kadangi jie visada varžo aplinkinius savo išpūstomis pretenzijomis, susijusiomis su gyvenimo patogumu ir kokybe. Su jais gyvenant, neįmanoma nei minutei pabūti vienam ir užsiimti savais reikalais.

Senais laikais vaikus auklėdavo, laikydamiesi dviejų taisyklių:

  • Nesiskųsk buitimi;
  • Valgyk, kas ant stalo padėta.

Į šias dvi formules susivedė praktiškai visas aristokrato auklėjimas. Nes kas tokie buvo aristokratai senovėje? Teisingai. Jie buvo kariai. O karį reikia nuo mažens įpratinti prie minties, kad geriausius gyvenimo metus jis praleis karo žygiuose, miegos ant kieto kareiviško gulto, turės tenkintis spartietiška buitimi. Ir prieš pavalgydamas ir nusiprausdamas pats, jis turėdavo pamaitinti ir nuprausti savo žmones, už kuriuos yra atsakingas kaip vadas ir lyderis, o paskui dar ir savo žirgą.

Kai aristokratų sluoksnis išsigimė ir degradavo, jų vietą užėmė inteligencija, dvasios aristokratai. Ir senais gerais laikais jie buvo auklėjami pagal tas pačias taisykles:

  • Nesiskųsk buitimi;
  • Valgyk, kas ant stalo padėta.

Kad ir kaip pasiturinčiai gyventų tos šeimos, kad ir kokias galimybes jos turėtų. Nes šie žmonės žinojo, jog visuomenėje nėra nieko amžino, pastovaus. Pastovus ir nekintamas yra tik tavo charakteris.

Kaip mes įsivaizduojame aristokratus – šilkais apsirėdę vyrukai, su apetitu šlemščiantys putpeles? Tai viso labo karikatūra, neturinti nieko bendro su istorine tiesa.

Kiekvienai mamai, savaime aišku, širdis krauju apsipils, jeigu jos vaikutis nuo mažens gyvens spartietiškai, be jokių prošvaisčių.

Dėl to, žinodamas šitą įgimtą moterišką ypatumą – užmylėti negyvai – sociumas negailestingai išraudavo vaiką, pasiekusį jauniausią mokyklinį amžių, iš smaugiančio „mylinčios” mamytės glėbio. Ištraukdavo ir išsiųsdavo į uždarą, privačia mokyklą, kur vaikui buvo, žinoma, blogai. Tačiau blogumą šį reikia vertinti pagal principą: sunku moksluose ir pratybose – lengva kautynėse.

Tokiu stiliumi auklėti galima buvo ir namuose. Pakako viso labo laikytis dviejų taisyklių:

  • Nesiskųsk buitimi;
  • Valgyk, kas ant stalo padėta.

Natalja Trauger, žymi vertėja ir religinė filosofė, vadina tokį auklėjimo stilių krikščionišku. Tokiu stiliumi ją bendromis pastangomis auklėjo aristokratė senelė ir neraštinga valstietė auklė. O tai reiškia, kad toks auklėjimo stilius nepriklauso nuo visuomenės sluoksnio.

Toks auklėjimo būdas sumažindavo visuomenėje dujų pavidalo žmonių skaičių. Reikalaujančių, priekabių, garsiai visiems rėkiančių apie savo teises. Žmonių, kurie dieną naktį viskuo skundžiasi. Kurie moka atmintinai visų vartotojų teisių apsaugos organizacijų telefonus. Kurie išmelžia per teismą iš korporacijų milijonines sumas dėl išlaistyto pieno.

O viskas prasideda vaikystėje.

Pamėginkite atiduoti šiuolaikinį vaiką bent trims dienoms į svetimas rankas! Šitas kitados absoliučiai paprastas uždavinys mūsų dienomis visiškai nerealus.

Prie šiuolaikinio vaiko bus pridėta detali, dešimties storų tomų apimties instrukcija: kas, kaip, kiek šaukštelių kelintą valandą jam sumaitinti. Ko jam jokiu būdu negalima duoti (daktaras draudžia). Ko jis pats nė už ką nevalgys (nemėgsta mažylis mylimiausias). Kiek minučių virinti čiulptuką. Kokius marškinėlius uždėti, kai horizonte pasirodys tamsus debesėlis. Kokia striukytę apvilkti, jei pasirodys antras debesėli. Kokį filmuką paleisti, kuo užkloti, iš kokios lėkštutės ir pagal kokią dainelę pamaitinti, jei prasidės kaprizai…

Siaubas apima, kai pasižiūri, kokie dujų pavidalo mūsų vaikai.

Senovėje net imperatorių įpėdiniai neužimdavo namuose tiek vietos. Viskas teisinga, jų juk nemokė užaugti besočiais vartotojais. Juo mokė valdyti.

O tas, kuris valdo, turi būti labai tvirtas, viskam atsparus, ištvermingas. Kitaip jį papjaus miegantį lovoje. Jo paties tarnai.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *