Kartą į konsultaciją atėjo jauna moteris. Graži, sėkminga, tačiau veidas pavargęs, prislėgtas. Jai norėjosi pasikalbėti. Tiesiog pakalbėti apie paprastus dalykus, tokius kaip darbovietės keitimas ir plaukų spalva. Atrodytų, problemų gyvenime ji neturi. Puiki karjera, mylimas ir mylintis vyras… Tačiau kartais kažkas užplūsta, graužia iš vidaus. Širdį spaudžia slogus ilgesys ir liūdesys.
Ji gimė prieš 26 metus. Praktiškai visą vaikystę tęsėsi širdį draskantys motinos pasakojimai, kaip jai sunku su vaiku, kaip sunkiai gimdė. Visa tai lydėjo niūrios prognozės apie mažylės sveikatą.
Pacientė prisipažino, kad jai iki šiol sudėtinga apie tai pasakoti, tačiau troškimas išsiaiškinti savyje stipresnis.
Motina nieko neslėpė. Detaliai pasakojo apie nesibaigiančius vizitus pas gydytojus, diagnozes ir negalavimus, kuriuos aptikdavo pas mažąją pacientę. Motina pažodžiui citavo gydytojų žodžius: „Jūsų dukra niekada nevaikščios” arba „Koks gi, vis dėlto, ligotas jūsų vaikas”. Ir tai švelniausi variantai. Pacientė iki šiol nesupranta, kam reikia tai sakyti vaikui tarsi priekaištaujant, tarsi jį kaltinant.
Pacientę tai erzino, ji nuoširdžiai nesuprato kokiu tikslu motina jai visa tai kalbėjo – visas tas nemalonias detales.
Įgimtas polinkis į savianalizę pastūmėjo ją savarankiškai studijuoti literatūrą apie vaikų auklėjimą. Ir ji niekaip negalėjo suprasti, kaip gali būti skirtumas tarp knygų ir realaus gyvenimo toks didelis. Ji lygino savo brendimo patirtį su knygų tekstais ir jautė didžiulį nusivylimą. Kuo daugiau ji sužinodavo apie vaikų auklėjimą, tuo labiau bjuro nuotaika.
Probleminis vaikas
Pasąmonės lygmenyje pacientė kažkuriuo momentu ėmė laikyti save problema. Juk mama taip kankinosi su ja. Mažosios auklėjimas mamai buvo kasdieninis košmaras.
Ašaros tekėjo skruostais, nuoskauda gniaužė gerklę. Ji pasakojo, kad jaučiasi dėl visko kalta. Dėl to, kad gimė, dėl to, kad gyvena, suteikė motinai tiek kančių. Beribė kaltė pagimdė kitą jausmą. Dabar pacientė skolinga motinai ir visam pasauliui. Skolinga savo gyvenimą.
Kiek daug tėvų sako savo vaikams: „Aš tau visą gyvenimą paaukojau, o tu…” Tęsinių begalė. Esmė ne juose. Esmė tame, kad nuo pat vaikystės vaikui diegiamas kaltės jausmas. Tarsi jis būtų padaręs kažkokį nusikaltimą ir dabar turėtų atsilyginti. O vaikas viso labo gimė. Ir ne pats nusprendė gimti. Sprendimą dėl mažylio gimimo priėmė tėvai, jam pačiam nedalyvaujant.
Tėvai kala į vaiko galvą mintį, kad jis kaltas. Kaltas dėl ko? Dėl to, kad mama ir tėtis paaukojo jam kur kas daugiau laiko ir jėgų negu tikėjosi. Jie paaukojo vaikui savo gyvenimą ir dabar nori mainais pasiimti jo gyvenimą. Vaikas tampa ne mylimu mažyliu, o investicija, iš kurios laukiama dividendų. Ir vaikas tampa skolingas…
Laiškai
„Ji manęs niekada nemylėjo. Negana to, toks įspūdis, kad manęs neapkenčia nuosava mama. Kiek daug bjaurasčių man teko iš jos išklausyti, prakeikimų. Jeigu kažką padarau ne taip, vos ne su kumščiais puola. Jeigu pasielgiu savaip ir darau, kaip man norisi, susiduriu su baisia neapykanta ir įniršiu. Ji nusiramina tik tada, kai mano gyvenime nutinka kažkas blogo. Tais momentais gali realiai ateiti į pagalbą. Dar pastebėjau, kaip ji džiūgauja, kai susibaru su vyru. Ir daro viską, kad mes su juo kartu negyventume.
Jeigu jis nuperka man kažką gražaus, matau, kaip akyse žiba pavydas, nors ji ir bando tai nuslėpti. Sekančią dieną stengiasi nusipirkti tą patį.
Jei darome namuose remontą, nepraeis nė mėnesio, kai ir ji pradeda kažką keisti. Toks jausmas, kad jai neduoda ramybės, kai turiu kažką geresnio už ją. Argi gali taip būti?
Man išties kartais atrodo, kad nuosava mama manęs nekenčia, nors nieko blogo jai nepadariau. Priešingai, visada stengiuos jai padėti”.
Tai tik vienas laiškas iš daugybės, kuriuos gaunu. Labai gaila, kad tai ne pavienis atvejis, o visiškai tipiškas prisipažinimas.
Dukros ir mamos
Pakankamai dažnai sutinkamos šeimos, kur motinos nekenčia savo dukrų. Jų santykiai pagrįsti ne meile ir rūpinimusi, o pykčiu ir neapykanta.
Dukters ir motinos tarpusavio santykiai – unikalus kokteilis ir pačių įvairiausių jausmų. Jie glaudžiai persipynę pačiame giliausiame lygmenyje. Ko ten tik nėra: meilės ir neapykantos, džiaugsmo ir liūdesio, pykčio ir ramybės. Kai kurie jausmai guli paviršiuje, o kai kurie paslėpti giliai viduje ir neįtakoja bendros santykių atmosferos.
Net sunkiausiuose ir sudėtingiausiuose santykiuose tarp motinos ir dukros yra vietos meilei. Tiesiog ji slypi taip giliai, kad atrodo, jog jos visai nėra.
Pusiausvyros dėsnis nenumaldomai įtakoja visas žmogaus gyvenimo sferas. Ten, kur yra meilė, ten bus ir neapykanta. Daug kas priklauso nuo žmogaus brandumo ir dvasinio išsivystymo. Visi matė situacijas, kai maži vaikai įnirtingai pešasi, o po kelių minučių ramiausiai kartu žaidžia. Tas pats ir suaugusių pasaulyje. Jeigu žmogus savo psichologiniu išsivystymu taip ir užstrigo vaiko stadijoje, jis blaškysis iš kraštutinumo į kraštutinumą. Tikriausiai iš čia ir kilo posakis „Nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis”. Tik brandi asmenybė, suaugęs žmogus gali sąmoningai atskirti meilę nuo neapykantos.
Jeigu suaugusio žmogaus viduje gyvena mažas nuskriaustas vaikas, būtent jis ir diktuos to suaugusiojo reakcijas ir elgesį.
Moteriai-dukrai sunku susieti tai į vieną visumą. Jos įsivaizdavimu mama – tai visada suaugęs ir protingas žmogus. Dukra negali suprasti, kad visus mamos veiksmus diktuoja jos vidinis nuskriaustas vaikas.
Moteris-motina kažkada kažko negavo iš savo pačios mamos. Ir dabar tai išplaukia į paviršių. Ji negali duoti savo dukrai, ko pati neturi.
Jeigu moteris-motina iš savo mamos patyrė tik pavydą ir neapykantą, kaip ji duos savo dukrai kažką kito? Elgesio ir santykių su dukra modelis susiformuoja dar ankstyvoje moters-motinos vaikystėje. Šiame modelyje esama ir meilės, ir neapykantos, ir šviesių, ir tamsių jausmų. Tačiau svarbu tai, kas guli paviršiuje.
Suprantama, pasitaiko ir išimčių, kai moteris-motina stengiasi duoti dukrai tai, ko kažkada negavo pati.
Amžina bambagyslė
Ryšys tarp motinos ir dukros yra toks tvirtas, kad gali išlikti visam gyvenimui. Nepriklausomai nuo laiko ir atstumo. Motina gali būti jau seniai mirusi, tačiau dukra vis tiek jaus nematomą ryšį su ja.
Žmogaus prigimtis tokia, kad gimdamas jis patenka į absoliučią priklausomybę nuo motinos. Motinos meilė ir palankumas – svarbiausia ir iš pradžių vienintelė mažo žmogučio gyvenimo prasmė. Mama – vienintelė jungiamoji grandis tarp kūdikio ir realybės. Per mamą ir santykius su ja vaikas susiformuoja sau požiūrį į jį supantį pasaulį.
Mėgstama kartoti, kad tėvų nuodėmės persiduoda septynioms ateinančioms kartoms. Iš esmės teiginys teisingas. Psichoanalizėje kalbama apie skausmingus scenarijus, kurie perduodami iš kartos į kartą. Juk mama – irgi kažkieno dukra.
Jei moters-motinos santykiai su sava mama geri, jos dukra vargu ar susidurs su atvirai reiškiamais negatyviais jausmais. Mama su dukra tampa geriausioms draugėmis, jos neturi viena nuo kitos paslapčių. Mamos ir dukros santykiai užima centrinę vietą abiejų gyvenime. Jos viską daro drauge. Motina gali turėti vyrą, tačiau jis stovi šiek tiek atokiau nuo mamos ir dukros poros. Dukra irgi gali turėti šeimą, tačiau, kaip taisyklė, motina tampa tos šeimos nare, aktyviai dalyvauja visuose įvykiuose, priimant sprendimus ir t.t. Motinos įtaka dukters gyvenimui gali būti nepastebima, tačiau jos esama ir tokio susiliejimo mastas didžiulis.
Net jeigu motina ir dukra susibarusios, nebendrauja, tarpusavio ryšys nedingsta. Jis ir toliau daro įtaką abiem, nepriklausomai nuo laiko ir atstumo.
Priešingoje situacijoje, kai motina su savo mama bendravo labai sunkiai, slypi kitas pavojus. Būdama maža, mama negavo meilės, švelnumo ir dėmesio. Ir šios nuoskaudos iki šiol tebeslypi viduje.
Suaugusi moteris-motina savo viduje išlieka ta pačia maža nuskriausta mergaite, kuri reikalauja to, ko negavo vaikystėje. Ir būtent ši maža mergaitė pavydės dukrai. Ji pavydės ir neapkęs, ir jei dukros gyvenime atsiras kažkas, ko neturėjo motina, motinos viduje gyvenanti maža mergaitė aršiai kovos už tas gėrybes ir skaudžiai kentės. Moteriai-motinai sudėtinga suprasti ir, juo labiau, pripažinti tokio pobūdžio jausmus. Tačiau jų įtaka dėl to nė kiek nesumažėja.
Šie jausmai, šie scenarijai persiduoda iš kartos į kartą. Ir daug moterų-dukrų nuoširdžiai nesupranta tendencijų ir stebisi, kai pajaučia iš savo mamos pusės pavydą ir neapykantą.
Konfliktas tarp motinos ir dukros kartas nuo karto paaštrėja. Ypač tai pastebima, kai bręstanti mergaitė perjungia savo meilę nuo mamos tėčiui.
Nesąmoningas motinos pavydas ir nuoskauda neturi ribų. Ji jaučiasi atliekama ir nereikalinga, matydama, kaip tarp dukros ir jos tėvo klostosi ypatingi šilti santykiai. Moters-motinos viduje vėl atsibunda maža nuskriausta mergaitė, kurią eilinį kartą išdavė ir paliko. Ir visi toliau sekantys veiksmai diktuojami būtent šios mergaitės.
Su sūnumi klostosi kitokie santykiai. Dėl to, gimus sūnui, konfliktas nuslopsta. Jos vidinė mergaitė nepavydi, ji tyli dėl to, kad neįžvelgia sau grėsmės.
Separacija
Moteriai-dukrai labai sudėtingu gyvenimo etapu tampa separacija nuo motinos. Ateina momentas, kai reikia nutraukti psichologinę bambagyslę. O tai reiškia – nustoti priklausyti nuo mamos nuomonės, jos pritarimo ir patarimų. Nustoti jausti kaltės, įsiskolinimo, beribės pareigos jausmus. Atėjo laikas liautis stengtis būti gera.
Psichologinė bambagyslė neleidžia moteriai tapti suaugusia, nustoti žvelgti į pasaulį vaiko akimis. Nutraukti šią bambagyslę – tai gyventi savo gyvenimą, priimti savarankiškus sprendimus, tuo pat metu teikiant paramą motinai, jeigu to reikia. Tačiau pagalbą teikia jau ne amžinai kaltas ir skolingas vaikas, kuris prašo atleidimo ir pritarimo, o suaugusi moteris.
Nutraukti visą eilę skausmingų savo giminės scenarijų galima tik išsprendus vaikiškus konfliktus su motina. Atsikračiusi giluminio kaltės jausmo, nuoskaudų, pavydo ir kitų nemalonių jausmų, moteris-dukra padės ne tik sau pačiai, bet ir motinai.
Jeigu tapimo suaugusia moterimi ir separacijos nuo motinos etapai laiku nebuvo įveikti, vėliau tai taps būtinu, tačiau ilgu ir sudėtingu procesu. Patirtis byloja, kad tikroji separacija įvyksta tik po kelių metų terapijos. Per tą laiką moteris mokosi būti moterimi, susipažįsta su moteriško vaidmens aspektais. Mokosi mylėti ir kurti sveikus santykius su vyrais.
Vidinis konfliktas su motina blokuoja moterišką pradą. Darosi neįmanoma atskleisti savyje moterį, priimti ir pamilti moterišką prigimtį.
Negalima pakeisti praeities, negalima grįžti į vaikystę ir viską perdaryti kitaip. Negalima perdaryti ir pakeisti mamos. Tačiau galima pasikeisti pačiai. Pergyventi vaikiškas nuoskaudas, transformuoti jas į naują patirtį. Pamilti save.
