Dukros ir mamos

„Ir kas tu per išsižiojėlė, rankos iš užpakalio auga!“, „Visai trenkta? Kiek kartų galima kartoti!“, „Ko vėl nepatenkinta? Visiems nuotaiką gadini!“, „Kokių dar tau saldainių? Seniai į veidrodį žiūrėjai? Vaikščiojanti komoda!“, „Užsičiaupk, pagaliau, vis tiek nieko protingo nepasakysi“, „Paliksiu tave gatvėje, o sau pasiimsiu gerą mergaitę!“…

Tai ne landynių ir ne valdiškų vaikų prieglaudų kasdienybė. Ne sadisčių auklių replikos, ne vaikų darželio auklėtojų gąsdinimai. Tokių frazių galima išgirsti vos ne kiekvienoje vaikų aikštelėje. Taip kalbasi su savo dukromis visiškai normalios mamos. Jų mažylės puikiai aprengtos, užverstos žaislais, užtampytos po įvairias ugdymo įstaigas ir poilsiauja prie jūros po palmėmis. Šios mamos įsitikinusios, kad daro vaikams viską, ką gali ir kad priekaištauti joms dėl kažko gali nebent tiktai nedėkingi kiaulės.

Jų dukros turi bendrų bruožų: dažniausiai jos labai paklusnios mergaitės, netgi nuolankios. Nes mažiausias nepaklusnumas ar tiesiog valios pademonstravimas įsiutina mamą ir pasipila įžeidimų srautas. Pas šitas mergaites didelės liūdnos akys, jos ne pagal metus empatiškos ir sugeba atpažinti nuotaiką iš gestų ir žvilgsnių. Ir išvengti „audros“. Kad tik blogiau nepadaryti, kad tik neužpykdyti „valdovės“.  Tačiau kadangi jos visgi yra vaikai ir balansavimas ant lyno nėra jų pagrindinė kompetencija, klaidų visgi padaroma. Ir mamoms – tvarkos saugotojoms tenka priminti netikusioms dukroms, kas ir kaip. Priminti pačiu prieinamiausiu ir efektyviausiu joms metodu. Žeminant. Nuvertinant. Nesiskaitant. O ko gi skaitytis su mažąja? „Aš suaugusi, aš taip pasakiau!“ Ir visa tai, savaime suprantama, turint pačių kilniausių ketinimų. Kad užaugtų žmogumi.

Mergaitės auga, o drauge su jomis auga, sunkėja, slegia jų susikūprinusius petukus nepakeliama kompleksų našta. Stora, negraži. Netvarkinga, išsižiojėlė. Kvailė. Verksnė. Ne vaikas, o kažkoks nesusipratimas. Nuvilianti. Bloga. Neverta meilės.

Visas tas nuostabus laikas, kol mama mergaitei yra svarbiausia figūra, mėgdžiojimo pavyzdys, požiūrio į pasaulį ir save pačią formuotoja, iššvaistomas tam, kad mergaitės pasitikėjimas savimi būtų absoliučiai sutryptas.

Įžengusios į suaugusių pasaulį, tokios mergaitės tampa vieno iš dviejų nelinksmų scenarijų įkaitėmis.

Pirmas ir akivaizdus – visais įmanomais ir neįmanomais būdais „užsitarnauti“ meilę:

– tapti gražia, pasitelkus plastines operacijas, dietas ir pan.

– „išlaikyti“ šalia savęs vyrą, nesiskaitant su savimi pačia, užmerkiant akis į amoralų elgesį.

– visuomenėje stengtis visiems įtikti ir patikti, neišsišokti, „susilieti“ su minia.

Liūdniausia, kad tos mergaitės – potencialios prievartos aukos, ar tai būtų buitinis smurtas, ar psichologinis. Potencialus smurtautojas labai lengvai nuskaito jose užšifruotą neverbalinį kodą: „su manimi taip galima“.

Antrasis scenarijus. Spyruoklė, kuri taip ilgai spaudėsi, iššaus garsiai ir skambiai, ir nulėks rikošetu per vyrus, moteris, kolegas, atsitiktinius praeivius ar per visus drauge. Ir pasaulis išvys tikrąjį drovios ir tylios avelės veidą. Ir pasipils į visas puses skutai, atsigros vargšė mažylė už visas savo kančias ir ant po ranka pasipainiojusių žmonių ir ypač ant savo pačios dukters. Nes savo kailiu patyrė, kokia pavyzdingo auklėjimo kaina.

Yra ir trečias scenarijus, kurio tikimybė ne per didžiausia. Mergaitė, tarytum terminatorius, išsisuks nuo visų taiklių sistemingo įžeidinėjimo bei žeminimo kulkų ir liks jų nesužeista. Nusipurtys dulkes, abstrahuosis ir nueis toliau gyvenimo keliu lengvais grakščiais žingsneliais. Stebuklų mūsų pasaulyje visgi pasitaiko.

Esu tikra dviem šimtais procentų, kad jūsų bendravimo rate esama tokių mergaičių, merginų, moterų. Nepasitikinčių savimi ir amžinai savimi nepatenkintų. Puolančių prie vyrų, tarsi prie gelbėjimosi ratų. Leidžiančių viršininkams iš jų tyčiotis. Paslėpusių giliai savyje nuoskaudą motinai, net jeigu pastarosios jau nebėra šiame pasaulyje.

O ir „stervų“ tikriausiai teko sutikti ne vieną. Tokių, kurių širdis vietoje meilės skleidžia nuodus. O ką ji turi skleisti, jūsų manymu, jeigu į ją nuo mažų dienų pumpavo ne meilę, o tuos pačius nuodus? Ir nesvarbu, kad juos atskiesdavo brangiomis lėlėmis ir disneylendais.

Esu tikra, kad kiekviena mama myli savo vaiką iki pamišimo, argi gali būti kitaip? Kad meilė gimdo pagarbą: jausmams, poreikiams, individualumui. Kad kiekvienam žmogui, net pačiam mažiausiam, gyvybiškai svarbu būti išklausytam, suprastam, priimtam. Ir kad ne pats kvailiausias buvo tas žmogus, kuris išvedė formulę „moteris myli ausimis“.

Tai ir pamilkime savo mažąsias moteris (ir dideles, savaime aišku), pradėkime jas maudyti meilės žodžiuose, paremkime ir pasirūpinkime jomis. Kad tapdamos suaugusiomis, jos atsiskleistų kaip žiedai ir paskleistų į pasaulį savo meilę. O ne nuodus, ašaras, isterijas ir priekaištus.

O pradžiai, mielosios mamos, išmokime, kaip liaudis sako „filtruoti, ką kalbame“. Bent jau pabandyti tikrai verta.

Šaltinis