Duokite man kitą gyvenimą! Kaip išlipti iš emocinio disbalanso duobės

Žmonių, pasižyminčių emociniu stabilumu, šiais laikais pasitaiko labai retai. O laikai – juk sunkūs, technologiniai, labai greitai viskas keičiasi.

Mums būdingos emocijų „sūpuoklės“, stiprūs afektai, su kuriais nemokame susidoroti. Niekas mūsų specialiai nemokė suvaldyti savo emocijų, pasikliauti savimi ir būti psichologiškai suaugusiais.

Tuo galima paaiškinti, kodėl taip paplitęs alkoholio, tabako, raminamųjų vaistų ir vaistų nuo depresijos vartojimas. Tai būdai, kurie padeda šiek tiek subalansuoti emocinę sistemą, kad nebūtų taip sunku važinėti vidiniais „amerikietiškais kalneliais“. O kai kas, slopindamas save, pasiekia visišką atrofiją, nebejaučia emocijų, gyvenimas virsta nuobodybe.

Kodėl mums taip sunku valdyti savo emocijas?

Afektais vadinamos stiprios emocijos, kurias sunku kontroliuoti. Paprastai jos būna būdingos vaikams su dar nesustiprėjusia ir nestabilia psichika.

Vaikai puola į isteriją, kai pasaulis neatitinka jo lūkesčių, kai mama nenuperka žaisliuko ar šokoladuko, kai tėvas nepagiria ar mokytoja parašo dvejetą.

Vaikui tokios emocijos jo vystymosi etape yra normalios, jį palaiko tėvai. Kartais jie nesugeba padėti ar padeda klaidingai, tada vaikas išauga taip ir neišmokęs susidoroti su savo emocijomis.

Nesugebantis valdyti savo emocijų žmogus taip ir netampa iš tikrųjų suaugęs. Jeigu jis įsitikinęs, kad kažkas kitas turi kažką padaryti, kad jam būtų gerai, tai bus pasmerktas amžinam infantilumui ir kančioms.

Niekam mes nereikalingi, visi užsiima savo reikalais. Jeigu apsidairytume aplinkui atviromis akimis, tai pamatytume, kad taip ir yra. Tai yra suaugusiųjų pasaulis, ir kiekvienam pirmiausia svarbus jis pats. Mes galime pastebėti šią žiaurią realybę ir piktintis, nenorėti patikėti. Kaip taip? Aš juk atėjau į šį pasaulį ne šiaip sau, manęs laukė!

Tada mes imame kovoti su realybe, stengiamės išpešti iš žmonių rūpesčio, dėmesio, susigrąžinti sau tai, ką mums neva skolingas pasaulis.

Mes skundžiamės, dejuojame, apsimetame bejėgiais, kenčiančiais padarais arba tampame agresyviais ir piktais, kad ištrauktume energiją iš kitų.

Kartais mums pavyksta išprovokuoti kitus ir gauti iš jų dėmesio, užuojautos. Bet tai tik taktinės pergalės. Strateginiu atžvilgiu mes nuolat pralaimime. Taip, šiandien kažkas palaikė, padėjo, sušelpė, užjautė. O rytoj tapsime visiems našta, nes puikiai jaučiame, kad galime tik reikalauti ir traukti iš jų energiją, o ne duoti.

Tada pradedame patys guosti ir teisinti save: „Jie paprasčiausiai nesupranta, kaip man blogai“, „Nėra teisybės pasaulyje: vieniems – viskas, kitiems – nieko“, „Jiems gerai, jie viską turi, o aš ne“.

Tokie ir panašūs aiškinimai uždengia nuo mūsų realybę. Siaubingą realybę. Mes visiems nusibodome. Atrodome menki ir bjaurūs. Šalia mūsų pasilieka tik tokie patys, kurie traukia energiją iš kitų ir reikalauja, kad juos kiti padarytų laimingais. Niekas nieko už mus nedarys. Visa tai liko praeityje, kai motina dar keitė vystyklus ir paduodavo čiulptuką.

Reaktyvus elgesys

Daug kam būdingas reaktyvus elgesys, nes jie visą laiką sutelkę dėmesį į tai, kaip kiti juos vertina. Jie eikvoja daug jėgų tam, kad sužinotų šį įvertinimą ir prisitaikytų, pasistengtų tapti tokiais, kokie būtų patogūs tiems aplinkiniams žmonėms.

Tam sugaištama daug jėgų ir laiko. Retai kada tokie žmonės susimąsto apie save. „Koks atrodau aš sau?“ „Ko noriu iš savęs pats?“, „Ką galiu padaryti, kad išsiugdyčiau sau tas ar kitas savybes, kurios patiktų man?“

Ką daryti, kad taptume psichologiškai suaugę ir subalansuotume savo emocijas?

Psichologinę žmogaus brandą patvirtina daug dalykų, bet svarbiausias jų yra realistinės nuostatos, realistinis savęs ir pasaulio suvokimas.

Šios nuostatos daug kam žinomos:

*Pasaulis neturi rūpintis manimi.

*Gauti viską, ko noriu, čia ir dabar – neįmanoma.

*Galvoti reikia ir apie ateitį, ne tik apie akimirkos malonumus.“

Svarbiausia ne tai, kad mes žinome pagrindinius principus, kuriuos trumpai nusako liaudies išmintis („Ką pasėsi – tą ir pjausi“, „Be darbo neištrauksi nė žuvies iš prūdo“). Didžiausia problema, kad nesugebame jų padaryti savo dalimi, integruoti į savo vidų, atitinkamai veikti ir priimti sprendimų.

Pavyzdžiui, būdama prastos nuotaikos, savo emocijų nevaldanti moteris išvydusi prieš akis gardų tortuką išties ranką, negalvodama apie ateitį. Jos valia tuo momentu bus kaip vienmečio vaiko. Užsimaniau ir suvalgysiu!

Integruoti į save suaugusiojo nuostatas, vadinasi, pripažinti, kad vaikystė pasibaigė ir jos daugiau nebebus. Dabar gyventi teks kitaip. Būtent gyventi ir veikti, o ne tik žinoti ir suprasti.

Kodėl daug kam taip sunku tai padaryti? Mat mūsų vidiniai konfliktai lieka nesuvokti. Dabar norime vieno, paskui – kito, ir psichika nesugeba sudėstyti visko į vieną logišką eilę.

Vienas dalykas prieštarauja kitam. „Noriu skanaus pyragaičio. Nenoriu priaugti papildomų kilogramų. Bet mano nuotaika dabar tokia bloga… Ar gyvenu tam, kad visko sau neleisčiau? Tai koks čia gyvenimas?“

Tokių vidinių dialogų galvoje gali vykti šimtai ir dėl kiekvienos smulkmenos. Neretai vienintelė vieta, kur juos galima išnarplioti, būna psichoterapeuto kabinetas.

Originalas



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *