Dvasinio augimo krizės

Originalas

Ar kada nors susimąstėte – iš kur jūs turite vienokį ar kitokį suvokimą apie mus supančią realybę? Kas mums suteikia informaciją, nuo kurios priklauso – kokias vertybes turėsime ir kaip (remiantis jomis) gyvensime? Ir kas tai bebūtų – tėvai, visuomenė ar informavimo priemonės – visa ta informacija tėra žodžiai, kol.. jų nepatikriname.

O patikrinti informaciją galime vieninteliu būdu – savarankiškais tyrimais: ieškodami papildomos informacijos, stebėdami gyvenimą, darydami išvadas iš savo ir kitų patirties. Kitaip.. gyvensime iliuzijomis, pasikliaudami kartais ir labai autoritetingais, bet – tik kitų žodžiais.

Šiame gyvenime mes visi esame tyrinėtojai-ieškotojai, ir niekas kitas negali už mus atlikti mūsų asmeninių tyrinėjimų. Kiekvieno iš mūsų realybė yra tai, ką mes galvojame apie mus supančią aplinką ir save joje. Kuo smalsesni ir veiklesni esame, norėdami suprasti realybę – tuo platesnį ir tikslesnį turime suvokimą apie ją.

  • Paprastai realybė yra apibrėžiama taip:
  • Realybė, kurioje mes gyvename;
  • Realybė, kurioje mes galime pabuvoti (pvz., kita šalis);
  • Realybė, kurioje mes niekuomet (fiziškai) nepabuvosime (pvz., Saulė);
  • Įsivaizduojama realybės dalis, kurią mes laikome realia (čia tie visi žodžiai ir terminai, kurie gali laikui bėgant keistis);
  • Realybė, apie kurią neturime jokio supratimo, arba miglotą supratimą (Visata, Galaktikos, Dievas);
  • Vidinė žmogaus realybė (subjektyvus dvasinis pasaulis; sielos ir asmenybės pasaulis; artimųjų ryšių ir sociumo pasaulis; susitarimų, paradigmų ir modelių pasaulis; objektyvus pasaulis).

Taigi, pažinimo laukas – didžiulis.. Gyvenimas yra nuolatinis judėjimas, augimas, vystymasis – stovėjimo vietoje negali būti: yra augimas, ėjimas ratu arba degradacija. Nuolat dvasiškai augantys žmonės pažinimo procese yra visą savo gyvenimą: jie žingeidūs ir atviri vis naujai informacijai.

Todėl ir dvasinio augimo krizės neišvengiamos, nes nauja informacija keičia ir praplečia mūsų realybės suvokimą. Ką tai reiškia? Pirmiausia – kad negalime stovėti vietoje įsikibę vieną realybės gabalėlį, o plečiant savo akiratį, mums tenka įvertinti (o kartais ir paneigti) savo senąjį suvokimą.. ir kartais tai skausmingas procesas.

Beje, tokiu laikotarpiu žmogus labai lengvai patenka į idealoginę priklausomybę arba yra įtraukiamas į sektas. Todėl būkime atsargūs rinkdamiesi “patarėjus“ ar “gelbėtojus“ dvasinio augimo krizių metu, nes pavergus žmogaus sąmonę, bet koks tobulėjimas sustoja.

Būtent tuo metu, kai senoji pasaulėžiūra jau atgyvenusi, o naujoji dar negimusi (tikra revoliucija sąmonėje!) – žmogus išgyvena dvasinę krizę. Tokiais gyvenimo momentais geriau neskubėti, nepulti tikėti pirmąja pasitaikiusia teorija ar ieškoti “guru“, o ramiai viską apsvarstyti: kelti klausimus, remtis savo patirtimi, daryti išvadas ir stebėti savo pojūčius.

Tokiu atveju labai padeda sąžiningumas su pačiu savimi ir tiesus žvilgsnis į savo gyvenimą – tik taip pamatysime, ką ir kaip reikia keisti. Tiesa ir yra sąžiningumas. Tik mūsų sąžinės balsas parodo – teisingai elgiamės ar ne. Ji “nenurimsta“, kol nenukreipia mūsų teisinga linkme.. Jei elgiamės prieš sąžinę – jaučiame nerimą, liūdesį, nepasitenkinimą.

Ar visada dvasinį augimą lydi krizės? Ko gero tol, kol klaidžiojame klystkeliais ar sustojame. Kai yra stabilus augimas, žmogus pradeda suprasti, kad tai yra vieta ir laikas, kai viskas keičiasi, ir jau nežiūri į tai kaip į krizes. Juk būdamas neigiamose emocijose, žmogus negali būti kūrėju..

Kai atsiranda pozityvus požiūris, tuomet ir pokyčiai – į gerąją pusę. Galiausiai dvasinis augimas atneša ir nuolatinio pažinimo rezultatus – didėja sąmoningumas, žmogus pradeda valdyti savo gyvenimą, t.y., tampa savo gyvenimo kūrėju ir harmonijos bendrakūrėju.

RUVI



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *