Eksperimentas. Septynios absoliutaus pritarimo vyrui dienos

Eksperimentas. Septynios absoliutaus pritarimo vyrui dienos

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį verta išbandyti. Rezultatas jus nustebins.

***

Ginčai mūsų šeimoje – kaip oras. Mes negalime išeiti iš kino teatro, nesurengę nuožmių kautynių tema: geras filmas ar blogas. Arba pradėti fantazuoti, kokioje šalyje norėtume pagyventi ir susikivirčyti, kadangi vienas iš mūsų – už Ameriką, kitas – už jaukią senutę Europą. Mes ginčijamės, kaip auklėti šunį, kokį pasivaikščiojimo maršrutą pasirinkti, ar verta pirkti televizorių. Nežiūrint į visus debatus ir smulkius konfliktus, kažkaip sugebame išsaugoti žmogišką veidą, nenusiristi iki asmeniškumų. Tačiau visa tai atima labai daug energijos ir jėgų.

Štai tada ir nusprendžiau: laikas žengti link šeimyninės idilijos ir nustoti įrodinėti savo teisumą kur reikia, ir kur nereikia. Per septynias dienas aš ruošiuosi nekritikuoti vyro, nesivelti į ginčus, nesišvaistyti patarimais. Savaitei tapsiu idealia žmona. Jis man kažką sako, o aš: „Taip, mielasis!“, „Kaip tau labiau patinka, brangusis!“ Ir jokių priekaištų, jokių kreivų žvilgsnių. Gražumėlis!

PIRMOJI DIENA

Jau pačią pirmą nuolankumo eksperimento dieną vyras netikėtai išvažiavo į komandiruotę. „O ką, labai patogu! – pagalvojau. – Jis- ten, aš – čia, kiekvienas daro, ką nori, nėra dėl ko ginčytis, o eksperimento laikas eina. Taip galima ir mėnesį pratempti!“ Tačiau interesų konfliktas užklupo mus jau pirmą vakarą. Vos tik įsipatoginau lovoje, svajodama pagaliau išsimiegoti, kai besikankinantis kitame mieste vyras pareikalavo ryšio. Grieždama dantimis, atsikėliau ir nupėdinau įjungti šviesos (be šviesos per Skype nelabai pasikalbėsi), suprasdama, kad dabar gulsiu miegoti jau gerokai po vidurnakčio. Pirma diena užskaityta, tačiau eksperimentas man jau nebe taip patinka.

ANTROJI DIENA

„Aš grįžau“ – pranešė per WhatsApp vyras 15:17. „Žiūrėk, ką pridirbo mūsų šuo“. – atsiuntė virtuvėje nuplėšytų tapetų nuotrauką 15:57. „Tu ką, atvažiavai prieš 40 minučių ir tik dabar atidarei virtuvės duris?“ „Aha, užsiskaičiau“. Mane užgriuvo emocijų cunamis: kaip galima taip atsainiai elgtis su gyvu padaru? Šuo visiškai neperneša vienatvės. Kiekvieną kartą jam atrodo, kad jį paliko visiems laikams, ir iš nevilties jis drasko visus popierinius daiktus, kuriuos tik sugeba pasiekti. Kad minimizuotume nuostolius, paliekame jį virtuvėje, bet man vis tiek maudžia širdis, kai šuo ten. Ir aš, savaime aišku, kone tekina lekiu iš darbo, kad kuo greičiau išleisčiau šunelį iš kalėjimo. O čia – 40 minučių. KETURIASDEŠIMT MINUČIŲ būti namuose ir neatidaryti durų!!! Nutylėti negalėjau, tačiau ir kaltinimų tirados paleisti neišeina, eksperimentas yra eksperimentas. Ilgai galvojau, kaip aiškiau išsakyti savo poziciją be kriticizmo ir galiausiai (ačiū Dievui, tekstiniai pranešimai neperduoda intonacijos) sutaukšėjau žinutę: „Įdomus tu, vis dėlto, žmogus!“ Ir nors vyras puikiausiai pajautė, ką turėjau galvoje, formaliai likau švari. Ne taip ir blogai.

TREČIOJI DIENA

Turiu tokią tradiciją – kiekvieną savaitgalį užsimanyti į parką. Vyras tokios tradicijos neturi ir šeštadienio rytas paprastai prasideda nuo ilgų debatų. Kaip taisyklė, viskas baigiasi mano graudžiu šniurkščiojimu, todėl, kad lengviau akmeninę uolą perstumti kelis kilometrus į šoną, negu perkalbėti šitą vyrą. Šiandien iškart nusprendžiau, kad nusileisiu, išgirdusi patį pirmą „ne“, nepereidama į barnių ir nuoskaudų stadijas. Kaip ne keista, vyras labai greitai sutiko. Parke, išnaudodama sėkmės bangą, nutariau įkalbėti jį likti čia ilgėliau ir tučtuojau susidūriau su įprastine reakcija. Buvome per žingsnį nuo barnio, kai netikėtai radome kompromisą. Nieko sau! Mūsų šeimoje įmanomi kompromisai!

KETVIRTOJI DIENA

Sekmadienis. Man vėl norisi į parką, į didelį, kitame miesto gale. Vyras sako, kad jam reikia padirbėti. Bet aš jau pasiruošusi tokiam įvykių posūkiui, dėl to neįkalbinėju, nepykstu, aš turiu planą B. Pasiimu pledą, šunį, knygą ir keliauju prie artimiausio nedidelio tvenkinio netoli namų. Pagulėti vienai ne mažiau malonu, negu dviese, ir visiškai nereikia kažkur važiuoti. Šiandien man dvigubai geriau, kadangi, pirma, aš visgi atsidūriau gamtoje, o antra – nepriverčiau kito žmogaus jaustis kaltu.

PENKTOJI DIENA

Labai dažnai mes pykstamės dėl to, kad aš bandau vyrui kažką paaiškinti, o jis nenori klausytis (piktas, pavargęs, užimtas). Šiandien nutiko atvirkščiai. Buvo sunki diena. Grįžau namo apie dešimtą vakaro ir mažiausia, ko man norėjosi, tai kažką aptarinėti. Vyras šiandien dirbo namuose, buvo kupinas jėgų ir noro pasikalbėti. Vakare nusprendė suplanuoti mūsų šeimos biudžetą. Pamėginau sudalyvauti, tačiau supratau, kad turime visiškai skirtingus požiūrius į smulkmenas, tuojau pradėsime ginčytis, dėl to iš karto pasakiau: „Tegu bus, kaip tu nori“. Vyras nutarė, kad man nusispjauti į šeimos reikalus. Aš nutariau, kad jam nusispjauti į mano būseną. Susibarėme kaip reikiant ir užmigome siaubingai pikti vienas ant kito.

ŠEŠTOJI DIENA

Susitaikėme tik vakare, kai grįžome iš darbų. Savo eksperimente – visame kame sekti vyru – aš netgi čia susilaukiau jo iniciatyvos. Vyras priėjo ir paprasčiausiai mane apkabino. Toks jo būdas mane nuraminti. Gal kas nors iš psichologų pasakys, kad tai neteisinga. Bet užtat veikia!

SEPTINTOJI DIENA

Vėl sugrįžau vėlai ir pavargusi. Mano klasikinis vyriškis, kuris į virtuvę užsuka tik pavalgyti, pagamino vakarienę ir pats išplovė indus. Kai pamatė, kad kliba puodo rankenėlė, atsinešė atsuktuvą ir prisuko. Iš pradžių pamaniau, kad jam kažkas negerai. Paskui susiprotėjau – jis paprasčiausiai pajuto savo jėgą ir norą kažką daryti, kai tik nustojau jį obliuoti, tarkuoti ir kritikuoti.

Ši savaitė davė labai daug. Ji sugrąžino pirmųjų santuokos mėnesių romantiką, tuomet mes irgi gyvenome skirtingose šalyse ir bendravome tik per Skype.

Ši savaitė dar sykį parodė, kokia mes harmoninga pora, kadangi mano neįtikėtiną nerimastingumą kompensuoja jo ramybė ir tvirtumas.

Savaitė išmokė, kad norint išvengti barnio, kartais pakanka turėti galvoje atsarginį planą. Ji leido man pasijausti vyro kailyje, juk būtent jis dažniausiai grįžta namo pavargęs, o aš – kupina jėgų ir pradedu kabinėtis prie jo dėl įvairiausių smulkmenų, o paskui pykstu, kad jis nenori galvoti apie mūsų ateitį.

Savaitė privertė suprasti, kad kritika ir bandymai viską padaryti savaip vienodai išsekina jėgas ir jam, ir man.

O mudviem reikia tausoti vienas kitą!

Šaltinis