Žodis „sąmoningumas” šiais laikais skamba labai dažnai ir tapo savotiška mada, bet ar taip yra? Gal vis tik sąmoningas gyvenimas yra mūsų prigimtis, kurią užgožiame klaidingais įsitikinimais, neadekvačiais norais, tingumu ir neatsakingumu. Pamąstykite, ar bent dalį iš šių paprastų dalykų taikote savo gyvenime.
Pirmiausia įvardinkime, ką reiškia sąmoningumas – tai aiškus suvokimas savo poelgių, žodžių, minčių, jausmų pasekmių bei atitinkamas, tikslingas elgesys. Kuomet pradedame suprasti, jog ligą sukelia ne tik išorinės priežastys, bet ir mūsų charakteris, ar sėkmę darbe nulemia ne tik mūsų pastangos, bet ir mąstymas. Tuomet žengiame sąmoningumo link.
· Savęs pažinimas. Jeigu domitės saviugdos ir kitomis egzistencinėmis temomis, turbūt jau žinote, jog esame ne tik šis kūnas ir protas bei jų abiejų poreikiai. Apie tai kalbama vis garsiau ir aiškiau. Žmogus, nepažįstantis savo charakterio, vidinių sielos poreikių ir gyvenimo tikrųjų tikslų, negalės pasiekti maksimalios sėkmės. Tik tapę nuoširdžiai sąžiningi patys sau, galime suvokti kaip gyventi laimingai ir sveikai.
· Harmoningi santykiai. Turbūt pasaulyje nėra nieko svarbesnio už santykius. Tik jų dėka realizuojasi didžiosios gyvenimo pamokos, vadinamos karma. Santykiai mums teikia nuostabią palaimą ar nepakeliamą kančią. Tai mūsų egzistencijos variklis ir prasmė. Tokiu būdu ugdomės reikiamas dorybes, evoliucionuojame ir pamažu artėjame prie besąlyginės meilės suvokimo bei patyrimo. Santykiai – tai kelias, reikalaujantis savęs ir artimo pažinimo. Jeigu kamuojate save begaliniais klausimais, susijusiais su santykiais, į juos visus atsakymas bus meilė, priėmimas ir pagarba.
· Visatos taisyklių pažinimas. Kaip sakoma: nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Žmonių sukurtas taisykles žinome pakankamai gerai, tačiau mažai ką nutuokiame apie Visatos dėsnius. Jų yra pakankamai daug, tačiau pradžiai užtektų suvokti ir taikyti gyvenime bent kelis iš jų. Pavyzdžiui priežasties ir pasekmės, pusiausvyros, atspindžio, traukos, atleidimo, cirkuliacijos, davimo ir gavimo (freilingo), atoveiksmio dėsniai. Taip pat reikėtų nepamiršti, jog mintys, sustiprintos jausmais ir vizualizacija, materializuojasi. Kur dėmesys – ten ir energija. Jeigu dėmesys nuolat laksto nuo vieno objekto, prie kito, nuo praeities į ateitį, tuomet vėjais švaistoma energija. Ne veltui nuolat tenka išgirsti apie buvimą čia ir dabar. Esaties akimirkoje mes būname savyje. Būname namie. Sąmoningai suvokiame ką darome ir tuomet nereikia gailėtis, jog norėjome kitaip, o nutiko kaip visada. Nuolat besiblaškantis protas drumsčia ramybę ir trikdo natūralius gyvybinius procesus, tokius kaip kvėpavimas, taisyklingas judėjimas. Kurdami įtampą, gauname situacijas, kurios leidžia realizuotis pykčiui ir stresui.
· Atsakinga veikla. Jeigu atliekame veiksmus, darančius žalą žmonėms ir gamtai, apie tikrąjį sąmoningumą negali būti nė kalbos. Dirbdami alkoholio gamyboje ar gamindami natūralius kailio gaminius, tikrai neprisidedame prie žmonių ir gyvūnų gerovės. Todėl reikėtų pagalvoti apie galutines pasekmes, kurias teikia mūsų atliekamas darbas. Žinoma, ne viskas nuo mūsų priklauso. Gamindami peilius, tikimės, jog jie bus pagalbininkai buityje, o ne taps nusikaltimų įrankiais. Tačiau tai, kas tiesiogiai priklauso nuo mūsų, gali būti sustabdyta. Būkime atsakingi ir vertinkime ką turime. Nei vienas žmogaus sukurtas daiktas nesuteiks to, ką duoda pati gamta.
· Dvasingumo ir materialumo balansas. Atsivėrę išminties lobynai, kurie buvo ilgai slepiami nuo eilinio žmogaus, pradėjo vilioti savo patiriamos palaimos saldumu. Dvasinės praktikos padeda atgauti ramybę, suvokti savo tikrąją prigimti bei atrasti Dievą savyje. Tačiau į jas panėrus stačia galva galima pamiršti apie savo pareigas, artimuosius ir veiklą. Tai nėra gerai. Pusiausvyros jėgos anksčiau ar vėliau priverčia atsitokėti. Dažniausiai pasinerdami į dvasingumą žmonės ieško išsigelbėjimo, nes supranta, kad materialaus pasaulio gėrybių siekimas ir lipimas per save sukelia didžiulį diskomfortą, kuris pasireiškia ligomis, psichologiniais sutrikimais, nesėkmėmis ir pan. Deja, pabėgimas į Indiją ar kitą dvasingumu alsuojantį kraštą, nėra išeitis, nes mes nepabėgsime nuo savęs, savo įpročių, mąstymo modelių ir to, ką savyje sukūrėme. Žinoma, rami, šventa aplinka padeda nuslopinti įsisiautėjusias, griaunančias vidines energijas, pažinti Dievo apraišką savyje ir patirti meditacijos palaimą. Tačiau tą galima ir netgi reikia daryti savo įprastinėje aplinkoje. Juk kaip niekas už mus nepavalgys ir nekvėpuos, taip ir vidinio negatyvo neiškuops. Viskas, ką turime čia, moderniame pasaulyje, suteikia plačias galimybes suderinti materiją ir mokslą su dvasingumu. Turėdami patogius namus, buitinę techniką bei daug sutaupyto laiko, mes galime skirti dėmesį ne vien kūno poreikių tenkinimui, bet ir sielos pažinimui. Juk esame viena – kūnas ir siela. Tai nedaloma. Todėl turime rūpintis dvasiniu gyvenimu ir tobulinti save materialioje veikloje: puoselėti savo talentus ir būti naudingais pasauliui, žemei, žmonėms, gyvūnams.
· Sąmoningas vartojimas. Apie tai kalbama gana plačiai ir telieka mūsų sąžinės reikalas ar rūšiuojame atliekas, mažiau perkame kas mums nėra būtina, renkamės sveikesnius produktus ir nepiktnaudžiaujame vaistais bei alkoholiu.
· Pagalba ir atjauta. Tai itin subtilios temos, nes neprašyta pagalba naudos neduoda, o atjauta maišoma su gailesčiu, sukelia priešingą efektą. Todėl būdami sąmoningi, turėtume pažinti, kada galime ištiesti pagalbos ranką, o kada tiesiog privalome leisti žmogui įgyti reikiamą patirtį. Žinoma, lengva kalbėti, bet kuomet artimas žmogus ritasi, mūsų supratimu, į bedugnę, būna labai sunku. Todėl priešinamės, kontroliuojame, pykstame, smerkiame, gailimės ir net mėginame įtikinti save, jog priimame bei mylime jį besąlygiškai. Visa tai tik saviapgaulė. Kol nesuvokiame tikrosios, tarkim, neapykantos priežasties, tol savęs įtikinėjimas, jog turime mylėti besąlygiškai, tarsi šokoladinis glaistas, dengiantis supelijusį pyragą. Vartai į besąlyginę meilę atsiveria tik suvokiant, kodėl reaguojame būtent taip ir kodėl kitam žmogui prievarta nepadėsime. Turime gerbti kito pasirinkimus, juk mes nežinome, gal tai ir yra sielų susitarimas dėl išbandymo bei evoliucionavimo. Taigi, ieškokime atsakymų, klauskime savo širdies, kam reikalinga situacija ir kaip joje teisingiausia elgtis. Patikėkite, intuicija būtinai pakuždės teisingiausią atsakymą. Padėti galime įkvėpdami savo pavyzdžiu, padrąsinimu ir neįkyria motyvacija. Visiems reikia meilės, tačiau prieš tai turime patys susitvarkyti su asmeniniais vidiniais blokais, užgožiančiais jos spindesį.
Gyvendami sąmoningai ir atsakingai, mes savo harmoninga būsena bei prasminga veikla prisidedame prie pasaulio gerovės. Šypsena ir maži geri darbai veda mus į laimę ir artina prie sielos tikslų.
Parengė Rūta STEPONAVIČIENĖ
