Emocinis motinų smurtas prieš sūnus

Pastaruoju metu vis atviriau kalbama apie smurtą prieš moteris, vaikus. Sukuriamos ištisos socialinės programos ginti aukoms, nukentėjusioms nuo smurto. Moterys, patyrusios fizinį ar seksualinį smurtą jau neslepia savo veidų, o tampa tokių judėjimų lyderėmis.

Mes visi mokomės jas užjausti ir palaikyti. Mokomės būti netolerantiški smurtininkams. Kol kas nelabai suprantame jų motyvų, tačiau to, galbūt, ir nereikia. Pasaulyje esama dalykų, kuriems reikia paprastai ir aiškiai pasakyti NE.

Darbe nuolat susiduriu su tuo, kad smurto aukos jaučia kaltę dėl to, kas įvyko. “Geri žmonės” pakuždėjo jiems, kad būtent jų provokacijos tapo smurto priežastimi.

Neneigsiu, kad aukos elgesys pritraukia smurtautoją. Tačiau yra auksinė taisyklė dirbant su smurto tema: “Dėl smurto visada kaltas smurtautojas”.

Jokios provokacijos negali pateisinti to, kad žmogus nustojo kontroliuoti savo impulsų ir grubiai, be ceremonijų pažeidė kito, silpnesnio žmogaus ribas.

Būtent dėl to dirbti su žmonėmis, kuriuos vaikystėje mušė ar, kas dar baisiau, seksualiai išnaudojo ir prievartavo, nepaprastai sunku. Šios žaizdos galutinai neužgyja niekada.

O dabar pereisiu prie svarbiausio, apie ką norėjau parašyti. Apie smurtą prieš vyrus.

Turiu galvoje emocinį motinų smurtą, nukreiptą į savo sūnus. “Mama – šventas dalykas” – neretai girdėjau iš įvairių vyrų. Už šios frazės gali slypėti ir iš tiesų šviesus mylinčios mamos paveikslas. Bet tada vyras nekalbės apie moters šventumą. Jis paprasčiausiai bus puikus sutuoktinis ir tėvas.

Kitas variantas – kai už švento paveikslo slepiasi tikras moteriško pavidalo monstras. Manęs kartais klausia, ar esama moteriško karaliaus Mėlynbarzdžio varianto? Esama.

Ir gyvenime, ir savo kabinete esu sutikusi daugybę suaugusių vyrų, kuriuos iki šiol tebevaldo tie monstrai. Ant jų sprando užmesti stori pančiai, kurių pavadinimas “kaltės jausmas”. Kitą pančių galą laiko mažos ir kibios moterų rankutės.

Kiekvienas bandymas ištrūkti į laisvę, baigdavosi skaudžiu pančių timptelėjimu ir galiausiai šie vyrai išmoko būti nuspėjamais, nuosekliais ir labai patikimais.

Tik šis patikimumas – tai ne laisvas jų pasirinkimas. Tai gyvenimiška būtinybė, kad galutinai neuždustum ir nepakibtum ant tos kilpos, atiduodamas Dievui dūšią. Tiksliau, ne Dievui… Mamai. Juk jo siela priklauso jai. Ji pagimdė, vadinasi, yra pilnateisė sūnaus kūno ir sielos savininkė.

Susitinku vieno savo vaikystės draugo mamą. Jis vis dar gyvena su ja. Na kaip, klausiu jos, sūnus dar nevedė? Oi ne, sako ji man, taip anūkų noriu, o jis, parazitas, vesti nenori!

Norėtųsi pagailėti senutės, o negaliu. Nes žinau, kad sūnui ne tik kad vesti, jam ir su merginomis susitikinėti buvo pavojinga. Pamenu, kaip prieš 30 metų šita miela senutė, tada, aišku, gerokai jaunesnė, atlėkė į mokyklą, kad demaskuotų “pasileidusią” mergaitę Juliją, su kuria sūnus bučiavosi ekskursijos metu.

Paklausite, iš kur ji tai sužinojo? Bet juk pokalbių telefonu klausymasis, mokyklinės kuprinės revizijos, kišenių kraustymas – įprastas darbas tokioms mamytėms. O buvo tai dar tarybiniais laikais ir viskas baigėsi klasės tėvų susirinkimu ir viešu Julijos mamos pasmerkimu. Sugėdinta mergaitė paskui perėjo į kitą mokyklą.

Gavusios neribotą valdžią berniukui, kurį pagimdė, moteris rizikuoja užversti jam ant galvos visą savo nepasitenkinimą, visą pyktį susijusį su vyriška gimine. Dabar būtent vaikas atsakys už visas nuodėmes ir būtent jis pateisins visus lūkesčius. Ką jau ką, o sūnų ji dabar tiksliai išmokys mylėti ir gerbti moteris.

Ji privers, kad jis ją gerbtų, juk tai toks kilnus darbas – išauklėti tikrą vyrą. Ir šito darbo jokiais būdais negalima patikėti infantiliam skudurui, kuris laiko save vaiko tėvu!

Ji taps jam ir mama, ir tėvu, nes būtent ji norėjo, kad vaikas gimtų. Ji kentė visus nėštumo ir gimdymo sunkumus, ji uždirbdavo pinigus, kol tas nevykėlis tėvas nieko neveikė.

Viskas – vardan šito stebuklo, kuriam lemta tapti geriausiu pasaulyje vyru! Motina saugos savo stebuklą, savo sūnelį, kadangi jame slypi visas jos gyvenimas, jos ateitis ir senatvė.

Jis turi padaryti jos ateitį laiminga, juk būtent vyrai moterų gyvenimus padaro laimingus. Jis tenkins jos norus, saugos ją nuo pavojų. Vyras su šiuo darbu nesusidorojo, o kito ieškoti pernelyg problematiška. O štai šitas berniukas dar mažas, jį galima visko išmokyti. O jau su tokiu uždaviniu ji tikrai susidoros. Viskas jos rankose.

Berniukas žvelgia į mamą savo akutėmis ir laukia meilės, kurią ji jam būtinai suteiks. Ne šiaip sau, savaime aišku, o už tai, kad jis teisingai darys tai, ko ji iš jo laukia ir reikalauja.

Juk tai teisingas auklėjimas – skatinti ir apdovanoti už teisingus poelgius. Ir meilė šiame pasaulyje taip paprastai nedalinama. Jai, motinai, meilės tai jau tikrai niekas už “ačiū” nedavė”. O dabar jau ji neduos, o vaikas, atitinkamai, negaus.

Ir jis anksti pajunta pasididžiavimo ir pasitenkinimo jausmus, kai tampa mažuoju vyru greta mamos. Greta moters, kurios svarba jam tolygi visatos svarbai. Jis neišgyvens be mamos meilės ir jeigu dėl to reikia tapti suaugusiu, tenkinti jos norus, atstumti į šalį nuosavus jausmus, kęsti diskomfortą – tai jis su tuo sutinka. Tai ne tokia jau ir didelė kaina, lyginant su gyvenimu.

Gyvenimas bėga ir kaina didėja, tik niekas jo apie tai neįspėjo. Priešingai, vis daugiau žmonių aplink jį reikalauja paramos, kurią jis skuba suteikti. Dėl to, kad būtent tais momentais jis pajunta pasididžiavimą ir savo galią. Arba gyventi šitaip, arba mirtis.

O manualinis terapeutas teigia, kad pas jį kažkoks ten kiautas susiformavo, ir jam nepamaišytų apsilankyti pas psichologą, kad išsiaiškintų, kokią naštą jis tempia ant savo pečių. Bet argi tai ne vyro uždavinys – tampyti naštas?

Tiesiog reikia truputį pailsėti, o dar geriau – patreniruoti raumenis, kad nugara neskaudėtų. Dar, tiesa, širdis pradėjo kvailioti, bet tai smulkmena. Truputį pailsės kelias dieneles ir viskas praeis.

Dauguma šitų berniukų neišgyvens nė iki 50 metų amžiaus, baigsis resursas. Kartais, nevilties akimirkomis, jie pagaus save galvojant, kad iš visų jausmų mamai beliko tiktai nebyli neapykanta, prasiveržianti nekontroliuojamomis mintimis ir jausmais.

Čia pat užgriūna ir kaltės jausmas, ir pyktis sau pačiam, tokiam nedėkingam padarui. Aplinkui tiek nelaimingų žmonių, kuriems reikia paramos – vaikų, moterų, senukų. Argi turi jis teisę gailėtis savęs? Ir kokia gėda, kai tavęs kažkas gailisi.

Jis greitai miršta, kad neapsunkintų kitų. Kartais anksčiau už motiną. Ir tikrai anksčiau, negu priklauso. Daugybė žmonių per jo laidotuves nuoširdžiai apgailestaus, kad iš gyvenimo pasitraukė puikus žmogus.

Niekam ir į galvą nešaus, kad jokio gyvenimo jis ir neturėjo. Jis taip ir nesužinojo savo norų, taip ir neišmoko džiaugtis. Jo vienintelis džiaugsmas – kai kažką darė gero kitam. Tai buvo mirtis nuo išsekimo, nuo pastovios, nesiliaujančios jo vidinės mamos prievartos. Mamos, kuri buvo tiksli jo realios motinos kopija.

Šaltinis



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…