Energiją tausojantis režimas

Energiją tausojantis režimas

Kai mano viduje apsigyvena išdavikiškas jausmas, kad kažko nespėju, kad reikia kažkur bėgti dar greičiau, aukščiau, stipriau – aš darau pauzę.

Štai visai neseniai – turėjau spaudoje tris tiražus, dar dvi knygos pas redaktorių, paveiksliukus piešia dalininkės iš viso pasaulio iškart kelioms knygoms, dirba vertėjai… O dar paskyra Instagrame, norisi, kad ji būtų prasminga. Atsakymai į klausimus – norisi rašyti iš širdies. Knygų pardavimas, apie kurį reikia pasikalbėti su vyru. Dažniausiai paros neužtenka, kad padarytum viską, ką norisi. Ypač tokiais momentais, kai mėgstamam užsiėmimui belieka ne daugiau kaip pora valandų per dieną. Mažai, bet užtat sąžiningai.

Ir štai aš pagaunu save galvojančią, kad nėra laiko. Kad visas laikas ir erdvė susispaudžia į tašką, kur aš absoliučiai nieko nespėju ir esu absoliučiai nenaudinga ir neproduktyvi. Ir kuo labiau stengiuos suspėti ir viską suderinti, tuo prastesnis galutinis rezultatas. Laikausi galvoje tai, ką turiu padaryti, o dukrelė atsisako miegoti, o sūnūs pradeda peštis dėl kažkokių niekų. Visi savo darbus atlieka laiku ir tik aš viena – stabdis. Ką daryti?

Vakare visus suguldau, sėdžiu ir sprendžiu dilemą: parašyti straipsnį ar knygos skyrių? Užbaigti juodraštį? Peržvelgti suredaguotus tekstus? Parašyti vertėjai? O gal… Šiuo momentu aš jau knarkiu. Po galais, aš ne biorobotė. Visą naktį neramiai miegu, o ryte vaikai mane vėl nugalėjo ir aplenkė.

Stresas. Nulinis produktyvumas. Bet aš jau žinau, ką man reikia daryti. Jei pasiduosiu šitoms lenktynėms ir bandysiu viską suspėti, jėgos baigsis galutinai. O toliau – tuštuma, nervai, skandalas, kaltės jausmas. Tokia tuštuma man brangiai atsieina. Tai daro įtaką vaikams, vyrui. Be to, daug laikp užima atsigavimas, jėgų atstatymas. Šito negalima leisti. Visiškai. Užkertam tam kelią.

Pirmieji požymiai man asmeniškai – kai pradedu norėti, kad paroje būtų daugiau valandų. Kai tik šauna mintis, atseit, gerai dar būtų kokias tris valandžiukes pridėjus, ar mažiau miegoti.

Ir tada vietoje to, kad lėkčiau toliau, aš susilėtinu. Maksimaliai nusiimu nuo savęs įtampą. Perleidžiu pareigas. Deleguoju.

Perleidžiu vyresnius vaikus tėvui, kai yra tokia galimybė. Kad jie kaip dera vyrams pasivaikščiotų valandą-kitą, kol mažoji miegos, o aš įvesiu tvarką galvoje.

Tvarkau, kas susikaupė – spintose, kompiuteryje, telefone, galvoje. Iškart išsilaisvina labai daug energijos.

Daugiau kalbamės su vyru. Jis kaip niekas kitas moka „įvesti manyje tvarką“.

Užsakau pietums visos šeimos mėgstamą picą. Visi sotūs, o aš sutaupiau jėgų.

Uždedu vaikams filmuką per mažosios dienos miegą, o paskui – kaip pasiseks. Kartais tiesiog nusnaudžiu, kartais kažkuo užsiimu.

Iš visų darbų imuosi tų, kurie maloniausi. Maloniausias darbas man – rašyti. Ir aš rašau, tuo pat metu įvesdama tvarką savo vidiniame pasaulyje. Taip – rašymas tai dar ir mano asmeninė psichoterapija, mano antistresas.

Daugiau savimi rūpinuosi. Vonia, masažas, veido priežiūra. Kas tik norite. Kai pagaunu save galvojančią „kokia gali būti vonia, man čia visi reikalai dega!“ – bėgu į vonią dar greičiau. Dega ne reikalai. Dega mano viduje.

Mažiau planų ir lūkesčių. Nustoju planuoti darbus, kuriuos reikės atlikti rytoj, poryt ir t.t. Forsuoju didžiulį sąrašą to, ką reikia nuveikti apskritai. Ir paskui išbraukiu, kai kažkas jau padaryta.

Darau dalykus, kurie ne prioritetiniai, tačiau turi didelį resursą. Klausausi lekcijų, žiūriu svarbius filmus, bendrauju su turiningais žmonėmis, ką mėgstu labiausia.

Spjaunu į tai, kad kažkas kažko iš manęs laukia. Atsipalaiduoju nuo visų šių lūkesčių, atsiduodu savo vaikams ir vyrui – ir širdyje gera.

Kitąsyk aš apskritai visus reikalus atidedu ir nieko nedarau kelias dienas, net jeigu dega.

Ir kai štai taip sulėtinu greitį, kai pradedu pati save labiau tausoti, suspėti galima viską ir netgi daugiau. Bet vos tik įsitempiu ir pražiopsau pavojaus signalą – viskas.

Tik šitaip, tik laiku persijungus į energiją tausojantį režimą, man pavyksta būti efektyvesne, o svarbiausia – laimingesne.

Šaltinis