Feminizmo užkankintos moters pamąstymai

Aš nežinau, už ką ten kovojo feministės, kurios, kiek girdėjau, nieko nelaimėjo, bet man viso to nereikia, nes aš – moteris. Tiktai moteris. Pas mane ploni riešai, didelis skirtumas tarp talijos ir klubų, jau nekalbant apie krūtinę… Šitie skirtumai puikiai matomi, o dar geriau jaučiami, palietus. Ko galima iš manęs reikalauti?

Pas mane viskas taip, kai sumanė gamta: kur reikia – siaura, kur reikia – platu, štai čia – įdubimas, o šičia – kalvelė.

Štai šitas dalykas skirtas vyrui, o šitas – vaikams. Aš – mozaikos dalis. Viskas suderinta ir parengta, kai tik viskas sutaps – pradės veikti. Tik nereikalaukite iš manęs kitokių funkcijų. Žiūrėkite, kaip gražu, kai susisegu plaukus viršuje, o viena sruoga ištrūko… Ant manęs kvepalai skaniau kvepia, nei buvo sumanęs pats autorius. Ant manęs apyrankės skamba, tarsi žadėdamos džiaugsmą, ir tie pažadai išsipildo.

Ir man nereikalinga vyriška alga. Aš apskritai nenoriu dirbti. Aš noriu būti namuose tiek, kiek man reikia ir kad turėčiau laiko paruošti vakarienei ar parymoti prie lango.

Pas mane šilkinė oda, šilkiniai plaukai ir šilkinė širdis. Ir jau daug metų iš to nesigauna padaryti kažko geležinio. Visa tai tiktai gerai dega. Dega, bet neužsigrūdina, nesutvirtėja. Paspragsės, atvės, išaugs nauji ir vėl ims svajoti ne apie lygias teise, o apie šilkinius patalus.

Nėra pas mane tokių medžiagų ir dalių, iš kurių galima būtų kalti tvirtą charakterį ir kurti pilną žygdarbių gyvenimą. Aš negaliu egzistuoti viena pati sau. Aš sukurta, kad būčiau su kažkuo. Ir jaučiuosi taip, kad pas mane per mažai kaulų, kad tvirtai stovėčiau, greitai lakstyčiau, aukštai šokinėčiau ir mojuočiau rankomis, šaukdama: „Aš! Aš!“ Geriau atsisėsiu į krėslą ir apsigaubsiu pledu. Arba pabučiuosiu vaiką. Arba apkabinsiu mylimą vyrą.

Ko ten anksčiau mokė kilmingas paneles? Šokių, kalbų ir uogienes virti? Aš noriu virti uogienes. Kartais tylėti, kartais – kalbėti. Kuriems galams man reikia tiek daug žinoti, kam man tie moksliniai laipsniai? Nejaugi negana to, kad moku subtiliai jausti, ištikimai mylėti, būti tuo, kame visada galima jaukiai pasislėpti? Tiesiog būti.

Ir nenoriu aš sakyti nei sau, nei kitiems: „Aš susidorosiu, aš išsiaiškinsiu!“ Aš noriu leisti sau pulti į paniką, nualpti, atsijungti, kad atsipeikėčiau ir išgirsčiau „Jums negalima jaudintis, jums reikia pailsėti“.

Nes man iš tiesų reikia pailsėti. Ir apskritai horizontali padėtis man labiau komfortiška. Ir nereikia man jokių karjerų. Man reikia naujos gražios liemenėlės ir pėdkelnių.

O visos tos konferencijos, visos tos ataskaitos apie tai, kaip sunku būti moterimi šiuolaikiniame pasaulyje… Kliedesiai visa tai. Nesunku būti moterimi, jeigu nesigėdini ja būti.

Kažkas mane pasmerks, sakys, kad aš jau visai… Taip, aš jau visai! Aš daugiau nebenoriu būti moterimi šiuolaikiniame pasaulyje, kur reikia būti stipriai, kovoti, lipti per galvas, kur reikia įsisavinti grandiozines galimybes, kurias feministės atėmė iš vyrų. Pasaulyje, kuriame reikia kandžioti, siūlyti save, reklamuoti, stumti kaip prekę.

Ir tuo pat metu dar įsigudrinti pakabinti vyrą, o paskui išlaikyti jį, kautos dėl jo, skambinėti varžovėms, intriguoti… Laimėti konkursus, konkuruojant ir reklamuojant savo privalumus. O paskui paskui pateikti jį kaip savo pasisekimo simbolį ir ženklą, kad gyvenimas tau pavyko – tame tarpe ir vyrų prasme.

Gyvenimas pavyko man tik viename. Aš moku jį mylėti. Aš moku būti žmona ir mama. Aš moku būti sąžininga. Mano laimei pakanka, kad mane mylėtų. Ir man pakanka tiktai vienos galimybės – miegoti naktimis ant jo peties, po jo sparneliu, kurie irgi yra minėtos mozaikos dalis.

www



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI