Gyvenimas be meilės

Galbūt pažįstate žmonių, kurie visą laiką ieško artimo žmogaus, tačiau, deja, visos jų paieškos neduoda rezultatų. Matosi, kaip stipriai jie ieško meilės ir tuo pat metu kažkodėl nemoka pasitikėti kitais žmonėmis ir savo partneriu, nesugeba garsiai išsakyti savo minčių, poreikių, atvirai reikšti emocijų, nemoka ištarti artimam žmogui šiltų ir švelnių žodžių, padėkoti ar priimti dėkingumą.

Žmogui, gyvenančiam pagal scenarijų „be meilės” nepavyks sukurti santykių ir patirti emocinė laimės.

Jis kenčia nuo vienatvės ir nereikalingumo jausmų, nepastebi tų, kurie jį vertina ir nebrangina žmonių, kuriems jis brangus. Kaip nebūtų keista, toks žmogus linkęs sufokusuoti savo dėmesį į žmones, kurie jo nepaiso ir jį niekina, sumenkina jo paties sugebėjimus ir poelgius.

Jūs greičiausiai jau supratote, iš kur atsiranda scenarijus „be meilės”. Priežastis iš tiesų labai paprasta. Žmogus nepatyrė motinos meilės ir švelnumo vaikystėje.

Kai vaikas nuo mažų dienų negauna švelnių žodžių, šilumos, artumo, motinos dalyvavimo jo gyvenime, labai didelė tikimybė, kad šį deficitą jis norės kompensuoti suaugusiame gyvenime. Gaila, bet kompensuoti nesigauna, kadangi jis neišmoko priimti aplinkinių žmonių meilės ir šilumos, užtat jam labai gerai gaunasi būti vienišam, paliktam, pamestam, jausti nuoskaudą ir nusivylimą.

O jeigu mama buvo jam ne šiaip abejinga, bet dar ir kritikavo, buvo amžinai nepatenkinta, įpykusi, mažylis, greičiausiai, įsisavino nuo pat vaikystės, kad žiauri kritika – tai ir yra tikrasis artumas.

Rezultate suaugusio žmogaus, gyvenančio pagal scenarijų „be meilės” emociniame arsenale lieka tokie dalykai, kaip nereikalingumo, vienatvės, nuoskaudos, nusivylimo, baimės būti atstumtam jausmai. Ir nelieka nė lašo meilės, tarpusavio supratimo, šilumos, džiaugsmo, reikalingumo, artumo, pasitikėjimo jausmų.

Tiesiog nuostabu, kaip šiam žmogui norisi būti mylimu ir artimu ir kaip jis tuo pat metu negali to pasiekti. Visada susidaro įspūdis, kad jam kažkas kliudo, neduoda būti mylimu ir džiaugtis santykiais. O trukdo jam scenarijus „be meilės” ir su juo susiję įsitikinimai: niekuo negalima pasitikėti, žmogus žmogui – vilkas, meilę reikia užsitarnauti, aš nepakankamai geras, manęs niekada niekas nepamils ir t.t.

Ką gi daryti?

Būtina suvokti, kad gyvenimas be meilės – tai viso labo scenarijus, kurį galima perrašyti. Tai ilgas, sudėtingas, tačiau visiškai įmanomas darbas.

Reikia daug jėgų ir laiko paaukoti tam, kad atgimtų meilės sau ir savo vertės jausmas. Būtina išmokti įžvelgti savo stipriąsias puses ir gabumus, atgaivinti tikėjimą savimi, savo unikalumu.

Pažįstamų tarpe reikia surasti ir atkreipti dėmesį į tuos žmones, kurie jus vertina ir gerbia. Ir išbraukti iš bendravimo sąrašo tuos pažįstamus, kurie jūsų nepaiso, kurie nuvertina jūsų sugebėjimus ir poelgius.

Būtina išmokti pastebėti, kiek daug pasaulyje daroma jūsų labui ir gerovei, išmokti jaustis dėkingu pasauliui ir kitiems žmonėms.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *