Galima, šiandien neisiu į mokyklą?

Ketė Bingem Smit, trijų vaikų mama, blogerė, nutarė papasakoti apie savo naudojamą psichologinės iškrovos būdą, taikomą tame tarpe ir vaikams. Mažiau lankstūs tėvai baisisi: „Kaip taip galima – neiti į mokyklą?!”, pamiršdami, kad mokiniams irgi reikalingas atokvėpis.

„Mama, aš negaliu!”

Kai mano vaikai buvo jaunesni, vežiojau juos į mokyklą. Pamenu, kaip kartą vyresnis sūnus pakštelėjo man į skruostą, iššoko iš automobilio ir nulėkė pas draugus. O dukra, kuri tada buvo pirmaklasė, liko sėdėti automobilyje. Akyse blizgėjo ašaros, ji visą rytą prašė pasilikti namuose. Pasakiau, kad ji neserga, kad mokykloje iškart pralinksmės. Pamaniau, jog pamačiusi, kaip brolis bėga į klasę, dukra pažvalės ir paseks jo pavyzdžiu, kaip atsitikdavo anksčiau. Šį kartą klydau. Ji nejudėjo iš vietos, o kai paprašiau paskubėti, atsakė: „Aš negaliu. Aš taip pavargau, mamyte. Aš nenoriu”. Apsiverkė, užsidengusi veidą pirštinėmis, į mane net nežiūrėjo. Supratau, kad tokioje būsenoje vaikas neištvers mokykloje šešių valandų. Nutariau, kad į pamokas ji šiandien neis.

Fiziškai ji buvo visiškai sveika. Nesiskundė jokiais skausmais, normaliai papusryčiavo. Ir visgi pareiškė, kad šiandien „jai reikia tiesiog pabūti namuose”. Taip ir padarėme. Likome namie ir surengėme „psichologinės iškrovos dieną”.

Jaučiausi truputį kalta, vis maniau, gal reikėjo visgi priversti eiti į mokyklą? Nes namuose ji labai greitai pralinksmėjo, pasižiūrėjusi filmuką apie Šreką ir pavalgiusi sriubos. Paskui žaidė visą dieną savo kambaryje. Nerimavau, kad sukūriau precedentą ir dabar ji pastoviai stengsis išsisukti nuo mokyklos. Viso baimės ir kaltės jausmas išgaravo sekantį rytą, kai dukra laiku susiruošė, visiškai žvali ir pasiruošusi važiuoti į užsiėmimus.

Nuo to laiko leidžiu vaikams surengti sau „psichologinės iškrovos” dieną, kai pastebėdavau, jog jiems tai būtina. Niekada jiems nesakiau (kitaip prašytų leidimo neiti į mokyklą kiekvieną savaitę), bet kaip mama nutariau pasilikti sau teisę laikyti juos namuose, jei mačiau, jog jiems to reikia.

Kam vaikams reikia „atsiprašyti iš darbo”?

Aš galvoju, kiek kartų pati jaučiausi visiškai išmušta iš vėžių, pati nežinodama, kodėl. Dabar jau suprantu, kada laikas padaryti pauzę ir skirti dieną jėgoms atstatyti. Mano psichologinė sveikata išties nuo to labai priklauso – puikios priemonės nuo neišvengiamo streso, kuris lydi tokį įtemptą gyvenimo ritmą.

Argi vaikai – kitokie? Jiems irgi pasitaiko dienų, kai jaučiasi persitempę, tik vaikai negali suprasti, kas yra nuovargio jausmas, kol kas nemoka paaiškinti savo būsenos. Ir jeigu leidžiate surengti psichologinės iškrovos dienas, parodote mažyliui, kad pasitikite juo ir žinote, kas jam gerai.

Taip pat toks būdas moko įsiklausyti į savo organizmą ir protą, išmoko suprasti, kada reikia kažkokią būseną įveikti, o kada – padaryti pauzę.

Ką apie tai kalba psichologai

Žinau, kad daug tėvų ir specialistų pritaria tokiai filosofijai. Dženifer Hartštein, psichologė, turinti savo skiltį leidinyje US News, rašo: „Penktadalis 13-18 metų vaikų turi bent vieną rimtą psichologinę problemą”.

Mes, suaugusieji, manome, kad vaikai apskritai neturi ir negali turėti problemų, juk vaikystė – laimingas metas. Tačiau galvoti apie jų psichiką svarbu, kaip svarbu įteikti jiems įrankius atsigauti. Dž. Hartštein palaiko „psichologinės iškrovos dienų” idėją, jeigu jūsų vaikas turi tokių simptomų kaip depresija, persitempimas, frustracija, izoliacija, mokyklos ir/arba namų darbų vengimas.

Daktarė Hartštein tvirtina: „Psichologinės iškrovos dienos reikalingos tam, kad vaikas pasisemtų energijos ir atsipalaiduotų ir galėtų susikoncentruoti toliau tęsti savo veiklą”. Dėl to tegu vaikas užsiima per laisvadienį kokia nors sveika veikla, kuri pakraus jį energijos.

Pagal



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *