Gerumo ratas

Kartą jaunos moters namuose pražydo kaktusas. Iki to laiko jis keturis metus styrojo ant palangės, panašus į piktą, nesiskutusį kiemsargį ir staiga toks siurprizas! “Keista, mane laiko beširde, bejausme pikčiurna”. – pagalvojo moteris. – “Bet juk tai netiesa, beširdžių pikčiurnų kaktusai nepražįsta.”

Apimta šiltų, malonių minčių apie kaktusą, ji netyčia, važiuodama metro, užlipo paniurusiam vyriškiui ant kojos. Tačiau į jo pastabą neatsakė įprastais riksmais, neįsižeidė: “Jeigu jau tu toks ponas, važinėk taksi!” Vietoje to moteris nusišypsojo:

-Atleiskite, aš neturiu už ko laikytis. Jeigu norite – užminkite mano koją ir būsim atsiteisę.

Paniuręs vyriškis taip ir neišklojo visko, ką apie ją galvoja. Paskui išlipo savo stotyje ir pirkdamas laikraštį, užuot aprėkęs grąžą neteisingai atidavusią merginą, užuot išvadinęs ją kvaila karve, tiesiog pasakė:

-Nieko baisaus, iš ankstaus ryto man irgi su matematika prasti reikalai.

Pardavėja, nesitikėjusi tokio atsakymo, iš to susijaudinimo nemokamai atidavė du senus žurnalus ir visą šūsnį senų laikraščių pensininkui – nuolatiniam pirkėjui, kuris labai mėgo skaityti spaudą, tačiau galėjo sau leisti tik patį pigiausią laikraštuką. Neišparduotas prekes, žinoma, priklausė nurašyti, tačiau bet kokias taisykles galima apeiti.

Laimingas senukas sugrįžo namo, apsikabinęs glėbį laikraščių ir žurnalų. Sutikęs kaimynę iš viršutinio aukšto, neužtaisė jai kasdieninio skandalo dėl vaiko, kuris visą dieną trinksi ir bilda bute jam virš galvos, trukdo ilsėtis: “Kas per auklėjimas?!” Jis pasižiūrėjo į mergaitę ir nustebo:

-Kaip jūsų dukrelė greitai auga! Niekaip nesuprantu, į ką ji labiau panaši, bet galiu tiksliai pasakyti – bus tikra gražuolė!

Kaimynė nuvedė dukrą į darželį, atėjo į darbą poliklinikoje ir neaprėkė išsiblaškiusios močiutės, kuri užsirašė pas gydytoją vakar dienai, o atėjo šiandien. Vietoje to ištarė:

-Tiek to, nenusiminkite, aš irgi kartais susipainioju reikaluose. Palaukite minutėlę, pasitikslinsiu pas gydytoją, galbūt jis galės jus priimti.

Patekusi pas gydytoją, bobulė nepradėjo reikalauti pačių veiksmingiausių ir pačių pigiausių vaistų, kurie akimirksniu ją nuo visko išgydys, grasindama priešingu atveju užversti skundais visas instancijas, įskaitant Strasbūro žmogaus teisių teismą. Ji tik atsiduso ir pasakė:

-Aš gi dar ne visai suvaikėjau, suprantu, kad senatvė neišgydoma. Atleiskite, kad įkyrėjau, vaikščiodama pas jus kaip į darbą.

O gydytojas, susiruošęs vakare namo, staiga prisiminė močiutę ir jam jos pagailo. Jis staiga pagalvojo, kad gyvenimas lekia pro šalį per visus tuos rūpesčius. Pasidavęs netikėtam impulsui, sustojo prie artimiausio prekybos centro, nupirko puokštę gėlių, tortą ir nuvažiavo visai į kitą miesto galą. Privažiavo prie namo, pakilo į trečią aukštą, pasibeldė.

-Pamaniau, ko mes dėl visko pešamės ir ginčijamės, kaip maži vaikai… Štai, žiūrėk, tortą tau atnešiau. Tik netyčia ant jo portfelis užvirto, šiek tiek suplojo. Nieko baisaus, skoniui tai neatsilieps. O dar aš tau gėlių nupirkau, štai, paimk, tik jos irgi šiek tiek susimaigė dėl to paties nelemto portfelio… Gal dar atsigaus, kaip manai?

-Būtinai atsigaus. – patikino moteris. – Mes jas reanimuosime. O žinai, mano namuose naujiena. Įsivaizduoji – pabudau ryte, pasižiūriu pro langą, o ten, ant palangės, kaktusas pražydo. Matai?

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *