Giminės traumos ir resursai

Pasaulyje daug žmonių, kilusių iš šeimų su kartais labai įdomia, kartais supainiota ar netgi baisia istorija. Aš pati iš tokios šeimos. Klientai pasakoja man apie žuvusius tėvus, žmogžudystes, savižudybes, baisias paslaptis, abortus, incestus, vienatvę, prakeikimus ir dar daugybę panašių dalykų, nuo kurių plaukai piestu stojasi. Kažkieno senelis turėjo dvi šeimas. Kito kliento mama dešimt metų nesikalbėjo su senele. Pas trečią dėdė iki pat mirties nežinojo, kad jis įsūnytas…

Giminės istorija arba tempia žemyn, arba lygiai taip pat stipriai iškelia aukštyn.

Žmonės bando užmiršti, atleisti, nepastebėti, išspręsti, išnarplioti visus mazgus ir niekaip negali to padaryti. O paskui suranda giminės istorijoje pasiteisinimą savo neveiklumui arba nesėkmėms. Atseit, čia ne aš, čia mano prosenelė iš tėvo pusės man visą genetiką sugadino. Ir apskritai aš traumuotas, nes geriausias mano draugas nusižudė prieš 20 metų.

Aš irgi taip darau, kai negaliu surasti geresnio pateisinimo savo nelaimėms.

Tačiau bet kokia giminės trauma – tai resursas. Suspausta kaip spyruoklė energija. Didžiulė dovana tam žmogui, kuris sugebės teisingai ja pasinaudoti. Kiekvienas „sudėtingas” giminaitis išmetė į purvą savo brangiakmenį, kuris gali tapti tikru lobiu tam, kuris jį suras. Kuris susimąstys, kokią pamoką gali duoti toji tolima istorija. O pamokų ten daug, ir patirties pasisemti galima daug. Trauma – tai viso labo energija.

Jei paimsime bet kurio žymaus žmogaus biografiją, paaiškės, kad ji dažniausiai ne tokia jau ir paprasta. Žiaurūs tėvai, skurdas, mylimų žmonių mirtys, ligos. Visa tai duoda didžiulį energetinį užtaisą, kurį galima išmokti paversti kuo tik norite. Žinių troškimu, projektais, pinigais, pripažinimu, šeimynine laime. Tie žmonės skiriasi nuo kitų tik tuo, kad surado būdą transformuoti energiją į kūrybą.

Aisedora Dunkan pradėjo šokti dėl to, kad reikėjo maitinti sergančią motiną. Viktoras Franklis liko gyvas koncentracijos stovykloje ir sukūrė ten savo prasmės terapijos teoriją. Kenas Vilberis kartu su žmona įveikė visas kovos su vėžiu stadijas ir rašė apie tai knygą. Visi šie žmonės pažabojo traumos energiją, transformavo ją į kūrybą.

Asmeniškai mano giminėje būta visko nuo A iki Z. Spjovusi į pastangas tapti „normalia”, aš pradėjau semtis iš to patirties ir gyvenimo supratimo.

Išmokau suprasti situacijas, kurių man niekada nepasitaikė, tačiau pasitaikė kažkam iš pažįstamų. Išmokau semtis energijos, kurią ne taip lengva pažaboti ir kuri sužalojo daugelį mano protėvių. Ramiai žvelgiu į baisias istorijas. Išmokau stebėti gyvenimo audras, supratau, kad bet kokiu atveju geriausia kalbėti tiesą. Susitaikiau su savo bejėgiškumu išgelbėti tuos, kurie nenori gelbėtis. Išmokau išjungti jausmus ir veržtis į priekį kaip buldozeris. Išmokau likti pažeidžiama. Turiu daug randų pačiose įvairiausiose vietose.

Ir patirtis rodo, kad netgi pačiuose siaubingiausiuose veiksmuose galima atrasti meilę. Atkapstyti visus blogio klodus ir atrasti meilę po jais.

Traumuoti žmonės priklauso rizikos grupei. Jie kaip paklydusios avelės. Gali pasiklysti plačiuose gyvenimo laukuose, o gali suburti savo kaimenę ir eiti sava kryptimi. Nes giminės istorija arba tempia į dugną, arba labai stipriai pakylėja į viršų. Ir čia kalba eina jau ne apie sėkmę ar nesėkmę, o apie sąmoningą kelio pasirinkimą. Kelią, kuris gali išgydyti tave ir aplinkinius.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *