Gyvenimas nepilnu pajėgumu

Depresiją galima puikiausiai slėpti nuo savęs, juolab, kad visi tik ir švaistosi patarimais: „pabėgiok kiekvieną rytą ir kaip ranka nuims!“ arba „Tas, kuris turi kuo užsiimti, niekada neturės depresijos“ – dar vienas plačiai paplitęs šablonas. Tačiau bėgiojimas depresijos metu panašus į žmogaus blaškymąsi, kai užsimano į tualetą. Pabėgioti, žinoma, galima, netgi galima išmokti ilgokai pakentėti, tik, va, organizme prasidės nebegrįžtami ir nelabai pozityvūs pokyčiai nuo tokio recepto.

Darbas ar bet kokia fizinė veikla suteikia energijos, tai tiesa. Medikų patarimas skamba maždaug taip: „Jeigu jums liūdna ir neturite kam rankos paduoti – kelkitės nuo sofos ir kuo nors užsiimkite. Ir jėgų atsiras“.

Yra žmonių, kurie linkę depresiją „pergulėti“ – tiesiog drybsoti, neišeinant iš namų lygiai tiek laiko, ko prisikaups energijos ir noro toliau gyventi. „O ką, jeigu atlėgs ir savaime praeis?“ Kartais tikrai atlėgsta. Iki sekančio karto. Tačiau gyvenimas šitaip netaps pilnavertis. Kaip gyvenome „nepilnais apsisukimais“, taip ir gyvensime. Nes didžiulę energijos dalį sukaustė amžinas įšalas. Didžioji dalis pergyvenimų sustingo. Ir kai tik prasideda nedidelis atlydis, žmogų vėl užlieja depresijos cunamis.

Kokius gi jausmus slepia depresijos šarvas?

Agresija. Depresija – tai sustabdyta, sustingdyta agresija. Yra kažkas gyvenime, kas chroniškai žmogaus netenkina, ir tai vyksta labai ilgai, prie to jis jau priprato ir netgi užmiršo, kaip tą minėtą norą į tualetą. Sujudę, sukunkuliavę agresyvūs jausmai tučtuojau nuslopinami. Ir žmogus, kad nepuldinėtų kitų, linkęs „užmigdyti“ save – paguldęs ant sofos. Jei bent šiek tiek prakrapštytume to amžino įšalo šarvą, po ja aptiktume didžiules agresyvių jausmų ir asmeninio nepasitenkinimo sankaupas.

Kaltė. Nepasitenkinimas savimi ir gyvenimu, pretenzijos sau suformuoja šleikščią būseną, kurioje pulsuoja kaltė. Žmogus gali jaustis kaltas netgi dėl to, su kuo neturi nieko bendro ar prisiimti kaltę, kuri neatitinka jo atsakomybės laipsnio. „Be kaltės kalti“.

Liūdesys. Dėl to, kas buvo prarasta. Neatšildyti praradimai, pristabdytas sielvartas. Staiga visa tai savyje aptikęs žmogus pradeda verkti. Dėl artimųjų, kurių neteko, bet taip ir neleido sau jų apverkti. Dėl namų, kuriuose gyveno, dėl vaikystės. Dėl kažko, ką iš jo atėmė, ką jis prarado, sunaikino pats savyje, dėl savo paties dalelės, kuri jau mirė.

Gyvenimo baimė. Pabudęs iš ilgo miego ir pagaliau pradėjęs susigaudyti savyje, žmogus gali pajausti baimę. Draudimų, šablonų ir stereotipų narve gyventi nepalyginamai ramiau.

„Ar turiu aš tam teisę?“, „Ar man tai galima?“, „O ką, jei staiga…?“

Ir jeigu jo noras gyventi bus sustabdytas, nerimas ir baimė didės, o drauge ir nepasitenkinimas, agresija, o ten ne už kalnų ir savęs apverkimas, liūdesys dėl pražudytų svajonių ir troškimų.

Dėl to labai svarbu nestabdyti savęs žengiant link gyvenimo ir po truputėlį, žingsnis po žingsnio judėti link svajonių ir troškimų patenkinimo. Priimti save vientisą, su visomis žaizdomis, praradimais, pykčiu ir nepasitenkinimu, su poreikiais ir norais, ir su atsakomybe už save ir savo gyvenimą – štai toji puiki atrama ir startas tęsti gyvenimą.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI