Gyvenimas susimetus – sugyventinės pažeminimas

Šis straipsnis tikriausiai užgaus kažkieno jausmus. Tačiau, kaip sakoma, “nieko asmeniško – tai viso labo pasamprotavimai”.

Kas yra gyvenimas susimetus? Vyras ir moteris vienas kitam tokiu atveju tėra viso labo sugyventiniai.

Kas gi įvedė idiotišką terminą “pilietinė santuoka”, kuris pakeitė ne taip oriai skambantį “gyvenimas susimetus”? Žinoma, moterys, kurios beviltiškai veržiasi ištekėti, tačiau jų niekas neima, dėl to ir tenka ieškoti pakaitalų. Išeina, kad širdies gilumoje supranta, jog sugyventinės statusas yra žeminantis, bet vis tiek tampa sugyventinėmis.

Vyras sugyventinės nepavadins žmona draugų, giminaičių, kolegų rate (jei tik pati sugyventinė kaip cenzorė nedalyvauja pokalbyje). Sugyventinę vyras pavadins “mano mergina”, “mano draugė” ir panašiai, bet ne “žmona”. Tačiau moterys atkakliai vadina savo sugyventinį vyru, tartum nuo nuolatinio stebuklingo žodžio kartojimo ant piršto atsiras išsvajotasis žiedas.

Šiek tiek paaiškinimų: aš dabar nenagrinėju gyvenimo susimetus jauname amžiuje, kai visi mėgina kažkaip apčiuopti savo vaidmenį lyčių tarpusavio santykiuose, kai norisi pažaisti suaugusius, atsiskirti nuo tėvų ir panašiai. Taip pat nekalbu apie brandžias moteris, kai apie pilnavertę šeimą su bendrais vaikais jau nebetenka kalbėti ir kai atsiranda draugas, praskaidrinantis vienatvę. Šiuo atveju moteriai nenaudinga ištekėti, ji tampa paprasčiausia nemokama slauge savo sukriošusiam vyrui. Tokiame amžiuje žmonės paprastai susieina ne dėl kunkuliuojančių jausmų, o kad atsikratytų nykios vienatvės. Taip pat nekalbu apie sugyventinius, kuriems neįmanoma susituokti dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių.

Pakalbėkime apie moteris, kurioms 23-25 metai, kurios turi darbą, išsilavinimą, savo pažiūras ir troškimą kurti santykius ir šeimą.

Jei vyras išties myli, jis padarys viską, kad paskelbtų visam pasauliui, jog išrinktoji yra jo žmona ir pašaliniams įeiti draudžiama. Dėl to jis tiesiog reikalaus susituokti. O jeigu vyras žvelgia į moterį kaip į laikiną variantą, jis pasiliks sau landą atsitraukimui ir tekėti už jo nepasiūlys. Jis išsigalvos pačių įvairiausių atsikalbinėjimų, kurie gali skambėti netgi labai protingai, visų pirma – jam pačiam. Jis netgi sau pačiam dažniausiai neprisipažins, kad gyvena su moterimi kaip su atsarginiu variantu. Kiekvienas toks vyras giliai širdyje įsitikinęs, kad gali užkariauti Visatą, jeigu tik kils toks noras ir kad jis yra vertas mažiausiai Andželinos Džoli.

Dėl to gyventi su vyru, kuris, žvelgdamas į tave ir mąsto kaip toje patarlėje – “geriau žvirblis rankoje, negu briedis girioje”,ir dalintis su juo savo buitimi, eikvoti jam savo laiką, rūpestingumą, emocijas, paslapčia viltis, kad kada nors jis tikrai pasiūlys santuoką, kad galbūt šiuo metu jis dar nepasiruošęs – visa tai nepaprastai žemina moterį. O vyrui visiškai patinka naudotis šeimyninio gyvenimo patogumais (skanus maistas, sutvarkyta buitis, prieinamas, reguliarus nemokamas seksas ir t.t.) ir tuo pat metu neprisiimti santuokos uždedamos atsakomybės. Iš esmės tokios moterys savanoriškai ir masiškai užsiima santuokiniu dempingu, bet ir toliau tebesvajoja apie žiedą. Situacija susiklosto tiesiog komiška: moterys aria kaip juodi jaučiai kurdamos santykius, o vyrai atlieka užsakovo ir darbų priėmėjo vaidmenį. Puikus vaizdelis: moteris – juodadarbė, o vyras – sotus ir patenkintas darbdavys. Laisvų ir lygių santykių epocha, taip sakant.

Gamta taip sutvarkė, kad šeimą sukurti labiau nori moterys ir kad joms reikia skubėti, nes tokia jau yra realybė ir jos nepanaikins jokie feminizmai – moters laikas, kai ji turi sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, yra limituotas. O vyrai neretai iš 60-ies sulaukę vis dar neblogai kotiruojami santuokų rinkoje. Jeigu moteris sutinka tapti sugyventine, svajodama apie vaikus ir santuoką, vadinasi, ji pasirengusi žeminančiai laukti, kol vyras teiksis suteikti malonę ir pakvies į santuokų rūmus.

Dažnai sugyventinė pradeda save įtikinėti, kad santuoka jai nereikalinga, kad ji pažangi ir mylinti laisvę šiuolaikinės moteris. Iš tiesų esama moterų, kurioms santuokos, ir visko, kas su tuo susiję, nereikia, tačiau jų labai mažai. Be to, tokia laisva moteris niekad nesutiks būti sugyventine, nesutiks tapti priedėliu vyro namuose, kurio funkcija – šluoti grindis. Ji susitikinės su vyru dėl sekso ir malonaus laiko leidimo. Kam jai gyvenimas susimetus kaip šeimos surogatas, kai jis šeimos iš principo netrokšta. Jūs gi nevalgysite krabų lazdelių, jeigu nemėgstate jūros produktų apskritai.

Teko ne kartą stebėti tragikomišką situaciją, kai sugyventinė, turinti daugiametį gyvenimo susimetus stažą, visus aplinkui įtikinėjo, kad jai visiškai nesinori ištekėti, o kai sugyventinis galiausiai atsipeikėdavo ir suprasdavo, kad Andželinos Džoli nebegaus ir vis dėlto pasiūlydavo tuoktis, sugyventinė akimirksniu iš aršios feministės pavirsdavo džiūgaujančia kilmingųjų mergelių instituto absolvente ir stačia galva panirdavo į pasirengimo vestuvėms rūpesčius. O sugyventinis tuo metu liūdnai juokauja su draugeliais apie viengungiško gyvenimo pabaigą, bet ką jau padarysi – metai nebe tie, dar tas būsto kreditas kaba… Reikia… Oi, kaip nesinori, bet reikia… Pasižiūrėkite, vis dėl to užmovė žiedelį laisvam sakalėliui, ką ten sakalėliui – ištisam Arui, ir jis nusileido iš debesų, suteikė malonę, tegu ir su pasidygėjimu…

Sugyventinės guodžia save iliuzija, kad kurį laiką pagyvenus susimetus, vyras jau tikrai pasiūlys jai tekėti. Jos netgi gimdo vaikus, o vyras ne tik kad tekėti nesiūlo, bet net savo namuose neregistruoja, jei dėl kažkokių priežasčių staiga prireikia tokios registracijos. O kam tai daryti, jei moteris ir taip su viskuo sutinka be jokių įsipareigojimų iš jo pusės. O sugyventinė jau nebežino, kaip jam įtikti ir vardan ko visa tai? Tik dėl to, kad galėtum pasakyti draugėms “O aš su saviškiu šiandien buvau Akropolyje apsipirkti” ar “Oi, mergaitės, o mano vyras, įsivaizduojate…” Ji atseit turi vyrą. Gyvenimas beveik pavyko.

Daugelis sugyventinių argumentuoja nenorą tuoktis tuo, kad nenori painioti valstybės į savo asmeninį gyvenimą ir savo meilę. Atleiskite, net vaikas irgi yra meilės vaisius, tačiau kažkodėl niekas iš tėvų neprieštarauja prieš valstybės išduotą gimimo liudijimą, o juk tai irgi labai baisus “antspaudas” dokumente – visam gyvenimui. Niekas neprieštarauja prieš atestatus, diplomus ir t.t.

Dar vienas nuvalkiotas argumentas – santuoka tai abstraktybė, santuoka nuo nieko neapsaugo, nesuteikia jokių garantijų ir panašiai. Ir vis dėlto, jeigu jau tai tiesiog abstraktybė, gražus paprotys, tai kodėl jam taip priešinatės, kodėl nepaklusus tam papročiui? Žmogaus gyvenimas civilizuotoje visuomenėje apskritai išaustas iš abstraktybių ir papročių. Jeigu jų nebūtų, žmonija iškart nusiristų į pirmykščius laikus. Mes kiekvieną dieną atliekame begalę abstraktybių to net nepastebėdami. Tačiau santuokos registracija yra ne šiaip abstraktybė, tai iš esmės yra priesaika ne tik mylėti ir būti ištikimiems, bet dar ir pareigos vienas kito atžvilgiu, ir tos pareigos turi tiek juridines, tiek gyvenimiškas pasekmes.

Kažkoks išvirkščias pasaulis: homoseksualistai reikalauja teisės tuoktis, o normalūs žmonės gyvena susimetę ir aiškina, kad štampas pase jiems nereikalingas ir kad santuoka apskritai paseno. Įdomu, kad heteroseksualūs gyvenimo susimetus šalininkai labai dažnai pasisako už homoseksualistų santuokas, jie iškart atranda begalę argumentų, bylojančių, kad pora negali gyventi be santuokos, tačiau savo pačių gyvenime kratosi bet kokių įsipareigojimų, suranda begalę argumentų ir netgi sulipdo ištisą antisantuokinę ideologiją.

Visi žmonės meluoja. Tačiau svarbiausia – jie visų pirma meluoja patys sau.

Šaltinis


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *