Gyvenimas susimetus visada pasmerktas

Yra tokia „santuokos“ rūšis, kai partneriai elgiasi tartum svečiai. Mylintys vienas kitą žmonės vaikšto į svečius, tenkina savo poreikius, dažniausiai – fiziologinius. Jiems linksma, gera, komfortiška. Gyvenimas susimetus – kažkas panašaus, tik gyvenama po vienu stogu.

Tai labai patogu, juk mūsų laikais žmonės galvoja praktiškai vien apie patogumus. Tik tas patogumas labai apgaulingas. Bendras gyvenimas reikalauja labai daug dvasinių jėgų. Moteris tokiuose santykiuose nejaučia tvirto vyriško peties, ją kankina nerimas. Ji pradeda pastebėti, kad vyras nustoja priimti sprendimus. Pastoviai išsisukinėja nuo atsakomybės. O moteris pavargsta būti lydere.

Galiausiai jie išsilaksto kas sau ir pradeda ieškoti naujų partnerių. Ir vėl teks iš naujo tyrinėti naują žmogų. Jis gali turėti krūvą trūkumų, su kuriais teks taikstytis, reikės ieškoti sąlyčio taškų. Tačiau mes negyvename 1000 metų. Gamta mums davė – 60-100 metų, o tai labai mažai. Štai išgyvenome susimetus septynis metus. Ir visi tie septyni metai – į šiukšlyną. Pykome, atleisdavome, taikėmės, eikvojome dvasines jėgas, kad vieną dieną visa tai būtų nuleista į klozetą.

Kad būtų sukurta tikra šeima, pora turi suvokti svarbias šeimos vertybes: kas yra šeima, kur mes drauge žengiame, kaip drauge šitą šeimą kuriame ir puoselėjame. Svarbiausia – suprasti, ką nuveikėme, kad padarytume šeimą laiminga. Gyvenant susimetus, tokie uždaviniai neiškyla, nes žmonės nenori jokios atsakomybės.

Šiuose santykiuose žmonės persisotina vienas kitu. Kiek vyras ir moteris gali būti drauge? Gamta taip sutvarkė, kad ten, kur du, turi atsirasti trečias. Pora turi kažką sukurti. Tačiau dažniausiai susimetusios poros vaikų neturi. Santykiai – kaip tuščias indas. Gražus, patogus, bet tuščias.

Dėl to tokie santykiai iš esmės nėra jokia santuoka. Tai ne šeima. Nes šeima – tai sistema, atliekanti iškart kelias funkcijas ir viena iš jų – reprodukcija. Savęs pratęsimas, kūrybinis procesas. Bet koks kūrybiškas žmogus kažką duoda pasauliui. Gyvenantys susimetus neduoda pasauliui nieko.

Šitas egoistinis susikoncentravimas į save negali ilgai tęstis. Mes viskuo patenkinti, dėl to pradedame trypčioti vietoje, kol galiausiai įkyrime vienas kitam. Prasideda nesutarimai, kažkas iš partnerių pradeda jausti nepasitenkinimą. Kyla noras išsiskirstyti, susirasti ką nors kitą.

Kalbant apie vaikus, susiklosto apskritai labai liūdna situacija. Jeigu jie gimsta, tai, kaip taisyklė, kažkuris vienas iš partnerių vaiko nenori. Dažniausiai vyras. Nes jeigu jis išties norėtų normalios šeimos, tai ir susituoktų su savo moterimi normaliai.

Neseniai buvo toks atvejis. Pora gyveno drauge maždaug 7 metus, moteris sutiko oficialiai nesituokti. Bendro gyvenimo metu gimė mergaitė. Dabar jai 5 metukai. Vyras dukrą pamilo, nors sakė, kad vaiko nenorėjo, o partnerė jį apgavo. „Žmona norėjo mane prie savęs pririšti“. – skundėsi vyras. Jis ją netgi „žmona“ vadina. Štai toks jovalas žmonių galvose. Ar ne paprasčiau viską vadinti tikraisiais vardais? Jeigu ji tavo žmona, tai turi turėti nuo tavęs vaikų.

Mano bendravimo ir darbo su poromis bei šeimomis patirtis rodo, kad praktiškai nebūna atvejų, kad gyvenimas susimetus truktų ilgą laiką, o vaikai jaustųsi gerai ir stabiliai.

Gyvenimas susimetus – tai iškreipta šeimos forma. Pasitaiko, kad žmonės permąsto savo poziciją apie santuoką ir viskas stoja į savo vietas. Žinau nemažai tokių vyrų ir moterų, kurie, padarę klaidą, galiausiai suprato, kad tokie santykiai yra apgaulingi, kad tai normalios, tradicinės šeimos surogatas, ir padarydavo teisingas išvadas, nusibrėždavo aiškius orientyrus būsimiems žingsniams link tikros šeimos.

Be tokio suvokimo oficiali santuoka, sudaryta ilgai gyvenus susimetus, ilgai netvers. Nes jeigu anksčiau susimetę skudurus žmonės stengėsi apeiti aštresnius kampus, suprasdami, kad santykiai laikini, tai tapus vyru ir žmona, o nebe partneriais, reikalavimų kartelė smarkiai pakyla. Štai šis dalykas ir stebina. Na, gyvenote susimetę… Tai gyvenkite ir toliau taikiai, darniai, meilėje. Kas trukdo toliau likti tokiais pat gerais? Kas pasikeičia? Matyt iš tikrųjų kai kuriems žmonėms oficialios santuokos liudijimas turi išties magišką poveikį.

Negalima teigti, kad gyvenimas susimetus yra kažkoks kaprizas ar įnoris. Šių žmonių reikia tiesiog pagailėti. Greičiausiai taip pasireiškia vaikystėje iš tėvų gautos traumos. Suaugę, šie žmonės nepasirengę kurti tvirtos pilnavertės šeimos. Tai kelia užuojautą. Žmonėms apskritai negalima klijuoti etikečių. Negalima sakyti, kad, tarkime, šiuolaikinis jaunimas yra blogas ir ištvirkęs. Taip nėra. Tai mūsų – tėvų – klaidos.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI