Gyvenimas suteikia daugiau nei vieną šansą

-Ką reiškia būti suaugusiu? – klausia manęs užvakar bičiulis. – Man rodos, tai mitas. Tavo taip vadinamo suaugimo mastas nustatomas tik pagal atsakomybę, kurią prisiimi…

Jei kabinėčiausi prie žodžių, būčiau tikriausiai pasakiusi, kad suaugimas – tai ne sunkus atsakomybės maišas, o supratimas kur jį tempi ir kokiu tikslu.

Tačiau tai sudėtinga. Man rodos, suaugimo formulė kur kas paprastesnė.

Ji puikiai žinoma visoms stiuardesėms ir visiems keliautojams, ta pati žymioji frazė: „Iš pradžių užsidėkite deguonies kaukę patys, paskui uždėkite vaikui“. Paprasta ir aišku.

„Vaiku“ čia gali būti kas tik norite. Ne tik jūsų vaikas, bet ir darbas, tėvai, šeima plačiąja prasme arba vyras/žmona.

Tai štai. Suaugęs žmogus iš pradžių pasirūpina pats, kad neatsitiktų taip, kad jis staiga neteks sąmonės be pinigų, be jėgų, apimtas depresijos, kai visa kita, už ką jis atsakingas, patiria visišką katastrofą.

Iš šito seka: suaugęs žmogus daugmaž žino, nuo ko jam darosi geriau, o nuo ko – blogiau ir turi bent kelis patikimus būdus pasirūpinti savimi. Pats. Savo rankomis. Nesuaugęs žmogus priverstas labai smarkiai ir ilgai pykti ant tų, kurie „turėjo“ ar „galėjo“ pasirūpinti, susiprotėti ir t.t., tačiau nepanoro. Jeigu pratęsime analogiją su lėktuvu, tai nesuaugęs, nebrandus žmogus aršiai kaltina pilotus, keikia pats save, prastą orą, turbulenciją… Ir tai visiškai suprantami jausmai, visada atsiras ką apkaltinti…

Tik deguonies kaukės jis nesideda. Nepasirūpina pats savimi.

Trečia. Čia svarbūs abu aukščiau minėti dalykai: ir „iš pradžių užsidėk kaukę pats“, ir „paskui uždėk vaikui“. Kai kurie iš mūsų su dideliu džiaugsmu įsikimba į pirmą dalį, pamatę joje išsilaisvinimą nuo įvairiausių „reikia“ ir puldami tenkinti visus savo „noriu“. O kai kurie praleidžia pirmą dalį ir girdi tik antrą, laikydami save tik vaiko gelbėjimo priemone. Sąlyginio, savaime aišku, vaiko.

Pirmuosius suprasti galima. Juk iš tiesų jei žmogus nuo vaikystės tempė pilną įvairiausių bjaurasčių maišą („nėra žodžio noriu, yra žodis reikia“, „tu privalai“, „nedaryk gėdos mamai“ ir dar daugybę subtilesnių), jeigu tą maišą jis tempė ne savanoriškai, tai juk visiškai natūralu, kad jaus tam maišui pyktį ir pasibjaurėjimą. Ir stengsis atsikratyti juo visais įmanomais būdais. Net jeigu įprotis vers vis iš naujo ir iš naujo tą maišą užsimesti ant kupros. Ir šita kova gali trukti visą gyvenimą.

Antruosius irgi galima suprasti. Tai tie, kurie praleidžia pirmą formulės dalį, murmėdami „o kas čia tokio, viskas normalu“. Taip, aš jau visas pamėlynavęs, vos kvėpuoju ir dešine koja šlubuoju. Užtat pasižiūrėkite, kokie mano vaikai, viską jiems atidaviau, ką turėjau, ir jiems ir šeimai, ir darbui, nieko sau nepasilikau, jei netikite, galite kišenes patikrinti. Yra toks personažas Zuikis su plakatu „Aš išgelbėjau pasaulį ir netekau jėgų“. Jis visada netekęs jėgų, jis jaučiasi didvyriu, o paskui BACH! – paaiškėja, kad arba deguonies kaukės nereikalingos, arba lėktuvas skrido ne į tą pusę. Trumpiau tariant, chaotiškas, o neretai ir tironiškas Zuikio blaškymasis buvo visiškai beprasmis ir netgi pakenkė. Visiems.

Jei viskas susiklosto gerai (o gal blogai?), žmogus, bėgant metams, visa tai supranta ir baisiai nusimena. Jei viskas susiklosto blogai (o gal gerai?), jis taip ir gyvena su tuo savo plakatu.

Nė vienas brandus žmogus neaukos savo gyvenimo. Tiesiog todėl, kad tai neatsakinga.

Aukoti lengva, jei laikaisi nebrandžios vaikiškos pozicijos. Pirmiausiai dėl to, kad vaikas dar nesuvokia gyvenimo vertės. Antra – jis nesupranta galimų pasekmių. Ir trečia – tikisi tokiu būdu kažką nuo kažko išgelbėti (giliai pasąmonėje, savo šešėlių teatre, jis, žinoma, tikisi išgelbėti tėvus. Tačiau tai beviltiškas sumanymas, neverta nė imtis).

Ir štai mes visą gyvenimą palengva žengiame link šios brandos. Kartais suklumpame. Tačiau juk gyvenimas mums duoda ne vieną šansą.

Šaltinis