Gyvenimo pamokos. Kaip ir kur laikomi egzaminai?

Aptariama tema nėra paprasta, sakyčiau, ji netgi skausminga. Kalba eis apie gyvenimo pamokas. Nuo ko priklauso gyvenimo mums siunčiami išbandymai? Ar galime kokiu nors būdu įtakoti situaciją, o gal viskas iš anksto nulemta iš aukščiau? Kaip išmokti priimti išmintingus sprendimus ir gauti iš gyvenimo pamokų realios naudos?

Žodis „pamoka“ tikriausiai iškart primena mokyklos klasę. Griežti mokytojai, kontroliniai ir egzaminai, konspektai ir ilgai lauktas pertraukos skambutis. Atrodo, taip seniai visa tai buvo… Tačiau atmintis neleidžia visko galutinai užmiršti. Mokykloje praleisti metai visam gyvenimui suformuoja tvirtas asociacijas, kurias ne taip paprasta apeiti.

Tačiau laimei ar nelaimei mokykliniame suole visos mūsų pamokos ir visi egzaminai pasibaigė. Ir dabar kalbu ne apie aukštąjį mokslą, nors ten, be abejo, irgi neišvengiamos atestacijos. Ir vis dėlto, pats svarbiausias ir aukščiausias universitetas, kuris mus egzaminuoja ir duoda teisę vadintis ne šiaip žmogumi, bet protingu ir tobulėjančiu – yra pats gyvenimas, ar Dangiškoji Kanceliarija. Dangus, kosmosas, likimas – vadinkite, kaip labiau patinka.

Kas yra pamoka?

Mes galime griuvinėti, kai mokomės važiuoti dviračiu. O šalia yra rūpestingi tėvai, kurie visada palaikys, nuramins, padrąsins. Ir štai mes vėl lipame ant to gelžgalio su ratais, trindamiesi sumuštą koją ir virpėdami iš baimės. Tačiau kažkur giliai viduje šildo mamos ar tėčio žodžiai: „Šį kartą tau tiksliai pavyks, aš tai žinau! Tu šaunuolis! Tikiu, kad tau pasiseks!“ ir mes toliau miname pedalus.

Antrą, dešimtą, penkioliktą kartą mums gaunasi vis geriau ir geriau. Jau nebereikia kovoti su baimėmis. Atsiranda skanus pergalės jausmas. O kaip kitaip, jeigu leki visu greičiu, jei veidą glosto malonus vėjelis ir tau tiesiog nesitiki, kad dar vakar tau visa tai buvo nepasiekiama. Dabar važiavimas tapo savaime suprantamu dalyku. Nes jis jau ne šiaip baimę keliantis procesas, dabar važiavimas jau tapo tavo paties įgūdžiu ir sugebėjimu. Pamoka išmokta. Egzaminas išlaikytas.

Bėga dienos ir metai. Mes bręstame, tampame suaugę ir jau nebe taip baiminamės, susidūrę su naujais dalykais. Ne dėl to, kad nėra baimės – ji niekur nedingo. Tupi kažkur viduje, slepiasi, kad neduok Dieve kas nors nepastebėtų, kaip iš tikrųjų neramu ir nejauku. O ir mamos ar tėčio greta nebėra. Nebepriklauso, mes juk lyg ir suaugome, reikia patiems dorotis.

Tik, štai, pamokos netapo lengvesnės. Priešingai, jos viena už kitą sudėtingesnės, subtilesnės, kartais apskritai nenuspėjamos ir neprognozuojamos. Ir nėra jokios galimybės iš anksto sužinoti egzaminų klausimų. Esame tik mes patys – kaip ant delno. Ir uždaviniai, kuriuos būtina spręsti.

Be teisės suklysti?

Daug mokinių, ypač pirmūnų, puikiai pamena tą bjaurų jausmą suklydus. Kai tau nurodo didelę ar mažą klaidą ir vietoje teigiamo įvertinimo įpaišo menkesnį ar apskritai triuškinančiai neigiamą. Iki šiol pamenu tą visaapimantį gėdos jausmą (net neaišku prieš ką) ir siaubingą savigraužą. Taip, reikėjo kruopščiau mokytis! Sekantį kartą išvis neisiu miegoti, kol visko neiškalsiu!

Gaila, bet šitą perfekcionizmą mes atsitempiame ir į suaugusį gyvenimą. Kaip nepatogų lagaminą be rankenos, kurį ir tempti nepatogu, ir išmesti gaila. Ir griežčiausiai uždraudžiame sau klysti, netgi smulkmenose.

Tiktai gyvenime, laimei, nėra ir būti negali gatavų, vienintelių teisingų atsakymų. Ir nepavyks visko paprasčiausiai nusirašyti kaip mokykloje iš klasės draugo ar atspėti. Kad išlaikytume gyvenimo siunčiamus išbandymus, reikalingi brandesni ir sąmoningesni įgūdžiai. Tokie kaip atsakomybė, sugebėjimas priimti, atleisti. Ir leidimas sau pačiam būti neidealiu, bet gyvu žmogumi.

Kam gi mums reikalingos klaidos? Jos yra pačios prieinamiausios ir suprantamiausios mūsų mokytojos. Netgi trenerės, jeigu galima taip išsireikšti. Užmokame mes joms nemažai, bet ir pamokas paaiškina labai aiškiai ir suprantamai.

O jeigu rimtai, tai išsireiškimas „mokytis iš klaidų“ turi labai gilią prasmę. Kartą nudegę, mes pradedame ieškoti būdų ateityje išvengti situacijos pasikartojimo. Vadinasi, mokomės ir tobulėjame. Ieškome reikalingos informacijos, žinių, įgyjame naudingų įgūdžių. Gyvename! Ir kas gali žinoti, galbūt būtent tai, ką visą gyvenimą laikėme lemtinga klaida, staiga atves mus į milžinišką proveržį? Tokių pavyzdžių begalė.

Suklysti – nereiškia padaryti blogiau. Tai reiškia – padaryti kitaip. Gauti kitą rezultatą, kartais visiškai netikėtą. O neretai netgi geresnį, nei tikėjomės. Tiesiog galbūt visa tai išryškės ne iš karto.

Kur aš lenkiu? Gyvenime, iš visko sprendžiant, apskritai nebūna neteisingų sprendimų, iš anksto praloštų variantų. Tačiau yra teisė rinktis. Ir teisė klysti. O kaip mes šiomis teisėmis naudosimės – spręsti mums patiems.

Kūrėjai ar vykdytojai?

Ir štai po truputėlį mes priartėjome prie svarbiausio klausimo. Kas mes esame šiame pasaulyje – paprasti kažkieno valios vykdytojai? Aktoriai, vaidinantys savus likimus? Ar visgi šio nuostabaus pasaulio kūrėjai?

Daug žmonių tiki likimu, karma. Tuo, kad viskas gyvenime jau nulemta iš aukščiau, užrašyta kažkokioje gudrioje knygoje. Kad ir kaip besistengsi kažką pakeisti, nieko nesigaus. Juk viskas turi atitikti griežtą planą.

Yra ir kita ne mažiau populiari nuomonė – mes patys kuriame savo gyvenimą ir visus jo įvykius. Patys užpildome jį prasme. Vadinasi, ir įvykiai, žmonės, pasitaikę mūsų kelyje – irgi mūsų kūrybinės veiklos rezultatas. Arba ne kūrybinės, bei griaunamosios, jei pasukame kitu keliu.

Gaunasi, kad ką pasėjai, tą ir pjausi, ir nėra ko laukti iš kitų, tikėtis kokios nors pagalbos. Galvok, planuok, kurk – ir bus tau laimė neišpasakyta. Savo rankomis sukurta.

Tiesa, kaip visada, kažkur per vidurį. Taip, mes patys galime ir privalome keisti savo gyvenimą, kurti jį ir tobulinti. Ir visgi esama tam tikrų išorės faktorių, kurie gali padėti sunkią minutę. Kai savarankiškai, savo protu susitvarkyti nesigauna. Visada galima paprašyti pagalbos ir būti išgirstam. Sutikite, gerokai ramiau širdyje pasidaro, kai supranti, jog esi susijęs su kažkuo milžinišku, beribiu, amžinu. Asmeniškai aš lyginu save su pasaulinio okeano dalimi. Lašu, kuris priklauso milžiniškai masei, grandioziniam organizmui. Ir tuo pat metu visiškai atkartoja savyje to organizmo struktūrą ir savybes.

Žinau, kad visada galiu paprašyti pagalbos ir pasaulis man ją suteiks. Jis būtinai atsiųs man atsakymus į aktualius klausimus, leis susitikti su reikiamais žmonėmis. Tuo pat metu aš puikiai suprantu, kad aš ir pats turiu veikti, žengti sąmoningus, galbūt nedidelius, tačiau visiškai konkrečius žingsnelius link savo tikslų. Atitikti savo paskirtį. Ir keisti pasaulį pagal savo jėgas ir galimybes. Padidinant gėrio kiekį pasaulyje bent lašeliu. Juk vandenynas prasideda nuo lašo. O įsivaizduokite, jei vienu metu keičiasi šimtai, tūkstančiai, milijonai lašų?

Aš nežinau, kas man skirta. Ir apskritai, ar skirta. Tačiau tiksliai žinau, kad pozityvus nusiteikimas, smalsus protas ir atvira viskam, kas nauja širdis padės išmokti bet kokias gyvenimo pamokas. Netgi pačias sunkiausias. Nebūtinai aukščiausiam įvertinimui. Pakaks išlaikyti egzaminą. Kad atsivertų galimybė eiti toliau, plečiant savo horizontus.

Kas padeda judėti į priekį? Vos keli svarbiausi momentai:

Tikėjimas savimi. Sunkiai įgyjama, tačiau be galo svarbi savybė. O jeigu grįšime prie vandenyno ir lašo teorijos, gausis, kad tikėdami savimi, tikime pasauliu. Kaip aš galiu juo abejoti? Jeigu jis egzistuoja, gyvena, kvėpuoja, džiaugiasi ir liūdi? Ir jeigu taip buvo vakar, yra šiandien ir bus rytojaus dieną?

Atsakomybė. Mano tėvai nekalti dėl mano problemų ir pergyvenimų. Aš nesiknaisioju vaikiškose traumose, nebandau teisintis, kad gyvenimo nesėkmės – vaikystėje nepatirtos meilės pasekmė. Juk mama ir tėtis – tokie pat lašeliai pasaulio vandenyne. Jie padarė viską, ką galėjo. Ir davė visą meilę, kurią turėjo savo širdyse. Lygiai taip pat nekalti dėl mano nuotaikos ir savijautos nei sutuoktiniai, nei vaikai, nei kaimynai, nei atsitiktiniai praeiviai. Jie visiškai niekuo dėti dėl to kad aš laikau savo gyvenimą „kažkokiu ne tokiu“. Jie turi savas pažiūras, savo mąstymą. Ir savo pamokas gyvenime su savais egzaminais.

Įsiklausymas. Gyvename didžiuliame triukšme, jis užgožia širdies balsą, dėl ko pamirštame, kas tikra ir svarbu. Iškeičiame tai į įvairius surogatus, visiškai nenaudingus niekalus, kad tik užpildytume bet kokia kaina tuštumą širdyse. Tai gal geriau tą tuštumą užpildyti meile?

Sugebėjimas priimti. Ne visada mums glosto galvą ir apiberia pagyrimais. Kartais žmogaus pažvalinimui reikalingas ir spyris į užpakalį, kad prasidėtų kažkoks judėjimas, prasidėtų reikalingi procesai, pajudėtų energija. Vandenynas gali geriau žinoti, ko dabar labiausiai reikia jo lašui. Nors bus labai sunku tai priimti ir su tuo susitaikyti. Sugebėjimas priimti ir jausti dėkingumą netgi už ganėtinai žiaurias pamokas – vienas svarbiausių žmogaus įgūdžių. Nuo šito prasideda gyvenimiška išmintis. Kurios mums labai trūksta.

Ir, žinoma, meilė. Be jos apskritai visa kita neturi prasmės. Sakoma, kad visus mylėti pajėgūs tik šventieji. O mes, paprasti mirtingieji, neišvengiamai pykstame, kritikuojame, laikome save geresniais už kitus, drįstame kažką smerkti. Tačiau ar galėtume taip elgtis su pačiu artimiausiu žmogumi pasaulyje? Su mama? Mylimuoju? Vaiku? Ar visgi elgtumėtės su jais iš meilės pozicijų? Jeigu visi mes esame vandenyno vaikai, nėra jokio skirtumo, kuris iš mūsų blogas, o kuris geras. Nesvarbios etiketės. Svarbu tiktai priimti ir mylėti. Ar bent jau, iš bėdos, atsisakyti vertinti ir smerkti.

Šaltinis