Ilgas kelias namo

Šiuolaikiniame pasaulyje visą laiką kažkur skubame. Kiekvienoje situacijoje trokštame rezultato – greito ir lengvo. Kad pamotum ranka ir gautum, ko reikia, pamotum dar sykį – ir vėl gavai, ko užsimanei. Mus nuvilia būtinybė laukti, daryti tą patį per tą patį, monotoniškai kiekvieną dieną. Tai pernelyg lėta ir sudėtinga.

Daugelis gulasi po chirurgo peiliu, kad atsikratytų nereikalingų kilogramų per vieną dieną, nes nenori keisti savo mitybos įpročių ir gyvenimo būdo. Tačiau praeina kažkiek laiko ir kilogramai bei centimetrai sugrįžta.

Daug kas ieško greitų būdų apvesdinti už savęs vyrą ir išpurtyti iš jo viską, ką tik įmanoma. Šiandien moterys mokomos būtent šio metodo – vyras turi būti turtingas, jį reikia supančioti ir išgręžti iki paskutinio lašo. Ir damos pasirengusios studijuoti šias metodikas, kad gautų greitą rezultatą. Tik, štai, bėda – ilgalaikėje perspektyvoje jos nesuveikia. Tokios šeimos suyra po metų-kitų.

Mes sugalvojome, kaip pagreitinti vaisių ir daržovių augimą – ir nusispjauti, kad tie chemikalai paskui apnuodys mus pačias. Išmokome švirkštis preparatus į veidą, kad atrodytume jaunos ir gražios. Kai poveikis nusilpsta, pradedame atrodyti dar labiau „sunešiotos“. Mes neinvestuojame emocijų į vaikus, dėl to sugalvojome, kuo juos užimti nuo ryto iki vėlaus vakaro, kad po kojomis nesipainiotų, tik, štai, santykių su jais paskui jau nebeturime.

Mes panašios į sprinteres. Greičiau, aukščiau, stipriau. Gyventi pilnu pajėgumu, pašėlusiu tempu. Taip galima nubėgti 100, 200, daugiausia 500 metrų, bet ir tai su vargu. Jėgų nebeužteks, širdis tokios apkrovos neatlaikys.

Būtent taip daugelis pradeda grįžimą į savo moterišką prigimtį. Griebiasi visko, ką tik galima pagriebti, nesirinkdamos, nemąstydamos. Ir namuose kamuojasi, ir keliasi sulig aušra, ir vaikus reikia iš darželio pasiimti, ir dar kryželiu siuvinėti. Suspėti viską ir iš karto. Taip „tobulėti“ pavyks labai trumpą laiką. Labai greitai energija pasibaigs, prasidės galingas atoslūgis ir baigsis viskas „eikit jūs žinote kur, su savo moteriškumu?! Jūsų receptas neveikia!“

Tuo tarpu maratonas – visai kita distancija. Jame finišą pasiekia ne tas, kuris stengiasi išsiveržti į priekį ir visus aplenkti, gauti greitą rezultatą, o tas, kuris bėgs visą distanciją pakankamai neskubiai, sprinterio supratimu. Lėtai, tačiau be paliovos. Galbūt jis apskritai pėstute kulniuos. Žingsnis po žingsnio artėdamas prie finišo.

Moterims suveikia tik toks metodas. Kai kiekvieną dieną darome tą patį, po truputėlį, mažais žingsneliais keičiamės ir artėjame prie savo tikslų. Kai iš pradžių bandome kažką vieną, paskui pridedame šiek tiek kito.

Taip, tam reikia daugiau laiko, rezultatai nebus tokie greiti, kaip norėtųsi. Kai neįsitempdamos, įsiklausydamos į save, išbandome naujas elgesio strategijas, keičiame įpročius ir tampame artimesnėmis sau pačioms, pasaulis keičiasi irgi palaipsniui. Jokio sprogimo – atseit, atsikėlei ryte ir visas pasaulis aplink jau pasikeitęs per vieną naktį. Jokios magijos ir stebuklų, kai viskas vienu mostu pasikeičia.

Pamažu, žingsnis po žingsnio keičiamės ir mes, ir pasaulis. Kartais atrodo, kad išvis nieko nepasikeitė. Tačiau pakanka pažvelgti, kaip viskas buvo prieš metus ar du – ir rezultatas pastebimas plika akimi. Taip veikia maratonas, kai kasdien žengi nedidelius žingsnelius, o atsigręžus atgal supranti, kad įveikei jau ne vieną kilometrą.

Pasižiūrėkite į moteriškas pareigas, į visą įspūdingą „moteriškumų“ sąrašą ir pamatysite, kad iš tikrųjų visa tai – nesudėtinga. Ypač, jei reikia padaryti, kas reikalinga, vos vieną kartą. Lengva susitvarkyti namuose prieš ateinant svečiams, net jeigu tas tvarkymasis generalinis. Tiems patiems svečiams nesunku suorganizuoti tikrą puotą iš daugybės patiekalų. Lengva vieną kartą paguldyti vaiką miegoti, vieną kartą išmaudyti, išklausyti, nuraminti, paskaityti pasaką. Lengva praleisti visą dieną gražiai, iš pat ryto apsivilkus gražiausią suknelę. Lengva vieną kartą pritarti vyrui ir atsisakyti ginčų su juo vienai dienai. Lengva visa tai padaryti su meile ir džiaugsmu. Vieną kartą. Du. Netgi tris.

Tai kur slypi sudėtingumas? O sudėtingumas tas, kad darytumėte tai kiekvieną dieną. Diena po dienos. Ir su meile.

O kur gi jos paimti kasdienybėje ir stresuose, kai kiekvieną dieną tas pats per tą patį? Štai čia ir prasideda problemos. Nes viską galima padaryti, tačiau be meilės ir be džiaugsmo. Kam nuo tokio darbo geriau pasidarys? Štai jis – moteriškas tobulėjimas.

Išmokti daryti vieną ir tą patį kiekvieną dieną su meile. Nuoširdžiai pamilti visas tas „pareigas“, kad jų vykdymas nebūtų susijęs su stresu. Atrasti savyje tą mergaitę, kuria jūs kitados gimėte ir kurią vėliau teko nukišti giliau, paslėpti, užgniaužti. Pakeisti įpročius, kad grįžtumėte prie pirminės pilnatvės.

Sprintui, lenktynėms – tai neįgyvendinamas uždavinys. Neįmanoma per vieną dieną pasikeisti, jeigu nuo savęs pakankamai nutolome. Galima padaryti šuolį – ir patrūkti, nesulaukus jokių rezultatų, vien tik nusivylimą.

Tai užduotis maratonui. Kelionei, kurios trukmė – visas gyvenimas. Kelionei į save. Kai žingsnis po žingsnio jūs tampate laimingesnė ir vis labiau artėjate prie tikslo. Kartais skamba nuomonės, kad toks maratonas ir moteriškumas – nesuderinami, tačiau taip kalba tik tie žmonės, kurie neprasiskverbė į moteriško prado esmę ir nesupranta, kad tik nuolatinis, nesiliaujantis judėjimas į priekį, tegu ir lėtu tempu, atveda mus į tikslą.

Vyrų pasaulyje, beje, su šiuo reikalu paprasčiau. Kartais vyras gali metų metus nieko nedaryti, kad paskui per kelias dienas išpildytų savo žygdarbių normą pusei gyvenimo į priekį. O mūsų, moteriški, žygdarbiai, ne tokie pastebimi iš pirmo žvilgsnio, tačiau jų labai daug ir atliekame mes juos kiekvieną dieną. Mažyčiais žingsneliais.

Ir kai kalbame apie tokį trapų ir subtilų dalyką kaip moteriška prigimtis, vertėtų būti šimteriopai atsargesnėms ir apdairesnėms, kad nieko nesigadintume savo viduje. Nes, štai, persitempėme, persistengėme – ir vėl nutolome, nuklydome nuo savęs, o grįžti teks ilgai ir sunkiai su tokia nemalonia patirtimi.

Dėl to nusiteikite maratonui. Nusiteikite, kad kelionė į save bus ilga, sakyčiau, netgi begalinė. Kad pirmuosius rezultatus pamatysite ne iš karto. Pasiruoškite tramdyti impulsą keisti viską ir iš karto. Ir nueiti kiekvieną dieną tiek, kiek gaunasi ir taip, kaip gaunasi. Ieškokite paramos iš greta esančių žmonių. Negalvokite apie finišą – tai tik blaškys ir trukdys. Galvokite apie tai ne kaip apie varžybas, kuriose svarbus rezultatas, o kaip apie kelionę, kur svarbiausias yra pats procesas.

Ir pamatysite, kaip daug viskas pasikeis per tą laiką.

Šaltinis



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI