Įpročiai žmogaus gyvenime

Šie įpročiai giliai įsišaknijo mūsų asmenybėje, jie tapo mūsų dalimi ir valdo mūsų gyvenimą, diktuoja požiūrį į pasaulį ir lemia reakcijas į viską, kas su mumis vyksta.

Jeigu dauguma įpročių susiję su pesimizmu, tai ar sugebėsiu aš įžvelgti šansus, kuriuos man kiekvieną dieną suteikia gyvenimas? Jokiu būdu.

Jeigu įpratau pastoviai riboti save laike, ar galėsiu kada nors pasimėgauti paprastais gyvenimo džiaugsmais, atsipalaiduoti, pajausti ramybę?

Taigi, visi tie įpročiai tam tikra prasme trukdo mums, neleidžia pajausti gyvenimo skonio ir pilnatvės. Riboja saviraiškos laisvę, įkalinę mus vaidmens, kurį sukūrė mūsų pačių protas, narve.

Asmeniniai įpročiai įtakoja ir santykius su kitais žmonėmis, neleisdami suartėti su aplinkiniais. Jie tarsi aptveria mus neregima siena. Pavyzdžiui, jeigu aš liguistai mėgstu tvarką ar viską aplinkui kontroliuoti, tai ar labai džiugins bendravimas su manimi kitus žmones? Vargu.

Įpročiai brangiai atsieina, tačiau tuo pat ir kai ką mums duoda – apsaugą.

Iš vienos pusės, visi įpročiai – tai būdai išsisukti nuo atsakomybės už savo paties gyvenimą. Pasąmoningai naudojame asmeninius įpročius tam, kad išvengtume baimės, skausmo ir atsakomybės už šiuos jausmus. Tai pasąmonės apsauginiai mechanizmai. Jie saugo mus ir tuo pat metu izoliuoja nuo kitų žmonių.

Kaip suprasti savus užsispyrusius ir įkyrius įpročius ir išmokti juos valdyti

Atsisakyti jų galima visų pirma tada, kai pripažinsime, jog tai viso labo įpročiai. Paskui pabandykite patyrinėti jų atsiradimo priežastis: kokias funkcijas jie atlieka?

Tai supratę, galėsime rasti kitą, ne taip nuo žmonių izoliuojantį būdą gintis (jei išties manote, kad jūsų amžiuje jums vis dar reikalinga apsauga).

Pradėkite nuo paprasčiausio įpročio.

Prisipažinkite patys sau, kad dalis jūsų pasąmonės nenori skirtis su tuo užsiėmimu, nežiūrint į visus proto argumentus. Paskui pripažinkite, kad pasąmonė jums ne priešas. Ji lošia jūsų pusėje ir stengiasi padėti, laikydama tą įprotį puikiu būdu palengvinti jums gyvenimą. Pagalvokite, kokios naudos ji galėtų jums linkėti, nuo kokios nelaimės stengiasi apginti.

O paskui palaukite. Čia svarbus ne žaibiškas atsakymas, kurį tuojau pat pateiks protas – įsiklausykite į tai, kas kyla iš pačių jūsų esybės gelmių. Šis atsakymas gali būti išreikštas žodžiais, vaizdiniais arba pojūčiais. Tiesiog būkite atviras ir pasirengęs jį gauti. Neskubinkite pasąmonės. Tai ne TV šou, kur atsakymui skirta ribota laiko atkarpa.

Galbūt sužinosite, kad įprotis leidžia pajausti savo valdžią ir netgi dominuoti kitų žmonių atžvilgiu. Arba suteikia galimybę išvengti nemalonių klausimų ir likti saugiam, nesiveliant į konfliktus. O gal tasai įprotis gina mus nuo baimės jausmo, skausmo ar tuštumos.

Giliau panagrinėję šį klausimą, atkreipkite dėmesį į tai, kiek suaugusiu jaučiatės. Gali paaiškėti, kad nemalonūs jausmais, nuo kurių jus gina įprotis – bejėgiškumas, nepilnavertiškumas, baimė būti atstumtam, vienatvės baimė ir t.t. – iš esmės yra vaiko jausmai – to vaiko, kuriuo kažkada buvote jūs.

Tai leis jūsų protui suprasti, kokią naudą nesąmoningai teikia jums įprotis.

Paskui galėsite pažvelgti į trūkumus – kokią kainą mokate už įprotį. Galbūt jie jus izoliuoja nuo žmonių, sukausto, verčia jausti įtampą. Galbūt kelia liūdesį dėl prarastų draugiškų santykių, dėl to, kad neįmanoma sukurti tvirtos meilės sąjungos. Galbūt šis įprotis riboja jūsų saviraiškos spontaniškumą. Arba tiesiog jis neatrodo jums naudingas. Sudarykite įpročio privalumų ir trūkumų sąrašą, kad galima būtų aiškiau viską pamatyti ir pasverti. Tada bus galima sąmoningai pasirinkti – jei privalumai nusvers trūkumus, galėsite išsaugoti įprotį. Tačiau dabar jau naudositės juo sąmoningai, tais momentais, kai jis išties reikalingas, neleisdami, kad įprotis veiktų chaotiškai, kaip būdavo, kai jis gyveni jūsų pasąmonėje.

O jeigu bus daugiau trūkumų, jei iš tikrųjų aiškiai tai matote, jums netgi nereikės nieko daryti. Įprotis išnyks pats savaime. Kažkas panašaus, kaip bandyti paliesti ugnį: pakanka suvokti šio sumanymo pavojingumą, ir jums jau nebereikės nieko daryti, noras išgaruos savaime.

Dabar galite panagrinėti alternatyvius būdus, kaip gauti tą naudą, kurią teikė įprotis, jei manote, kad ta nauda reikalinga.

Pavyzdžiui, jeigu jums trūksta pasitikėjimo savimi, pradėkite galvoti apie tai, kas jums pavyko gyvenime, apie visus pasiekimus, pergales, nepriklausomai nuo jų dydžio. Užsirašykite juos. Įsivaizduokite, kaip tikriausiai jumis didžiuojasi tėvai – net jeigu šito neparodo.

Neleiskite, kad pasąmonė jus temptų atgal pastabomis „Šitai nesiskaito“ ar „Tai nieko nereiškia“ arba „Tau tai nepadės“. Priminkite pats sau, kad tai tik viso labo mintys ir ženkite toliau.

Jeigu jus trūksta didelės meilės ar pritarimo, sugrįžkite mintimis pas tuos, kurie išties jus myli – prisiminkite atvejus, kai žmonės jums pritardavo. Išnaršykite visus savo gyvenimo užkaborius, ištraukdami į dienos šviesą pozityvius momentus, kuriuos taip skuba pamiršti jūsų protas. Mūsų protas, kaip žinia, labiau linkęs susikoncentruoti ties problemomis, dėl to pasistenkite atkreipti jo dėmesį į pozityvą.

Duokite sau tai, ko reikia, kad netektų grįžti prie savo įpročių.

Ir jei pamatysite, kad įprotis bando prasiskverbti atgal į jūsų gyvenimą (galų gale, jis juk taip ilgai jumyse gyveni – nenuostabu, kad atsikratyti pavyks ne iš karto), tai paprasčiausiai pasakykite sau: „Stop. Tai mano ankstesnis įprotis. Jis neturi nieko bendro su mano dabartimi“.

Tai sulaužys užburtą įprastų, automatinių veiksmų ratą. Paskui iš karto padarykite kažką visiškai kito, kad sutrikdytumėte protą. Tai suteiks galimybę pakeisti seną elgesio modelį. Pavyzdžiui, jei įpratote prie depresijos ir apatijos, galite šokti po dušu, galima netgi įsivaizduoti, kaip vanduo nuplauna visą ankstesnį liūdesį. Aš pastebėjau, kad kai plaunuosi galvą, o paskui ją pamasažuoju, šie veiksmai visiškai keičia mano energetinę būseną. Kartais tam pakanka tiesiog pakišti galvą po šalto vandens srove.

Jeigu jums būdingas pyktis, galima įsijungti garsią muziką, ar pabėgioti, ar tiesiog kelis kartus giliai įkvėpti. Bet kokie veiksmai, kurių nepadarėte, laikydamasis seno įpročio, išmuš jūsų protą iš įprastų, išvažinėtų vėžių.

Tačiau būkite atsargūs ir nesusikurkite sau naujo įpročio. Jei lėksite į dušą kiekvieną kartą, kai pasijausite liūdnas, protas gali nutarti: „Aha, mes dabar duše, reiškia, mums liūdna“. Ir įsikibs į šią asociaciją. Nuolat sugalvokite kažką naujo, kad pastoviai keistumėte energiją.

Būkite išradingi. Tai dar vienas puikus būdas atimti valdžią iš proto ir susigrąžinti ją sau.

Ar atminkite: niekada nesmerkite savęs dėl įpročių, net jeigu jo labai sunku atsikratyti. Kitaip nueisi niekais visos pastangos. Smerkdami, jūs prarandate galimybę aiškiai suvokti įpročių veikimo principus. Jie slypi pasąmonėje ir pasąmonė turėjo svarių priežasčių tuos įpročius suformuoti. Tai išsiaiškinkite tas priežastis – bendraukite su savo pasąmone iki to laiko, kol pasieksite absoliučią vidinę harmoniją.

Šaltinis