Įpročiais tapusios nesėkmės

Yra tokia citata, priskiriame Somersetui Moemui: „Jeigu jūs atsisakote priimti iš gyvenimo bet kokius dalykus, išskyrus pačius geriausius, tai labai dažnai būtent juos ir gausite“.

Žinoma, nė vienas žmogus pasaulyje sąmoningai neprisipažins, kad atsisako geriausio. Visi mes trokštame pašalinti iš savo gyvenimo scenarijų nesėkmes. Tačiau realybė atrodo šiek tiek kitaip. Nesėkmės ištinka visus žmones, šito išvengti neįmanoma. Neįmanoma visada visur laimėti visose gyvenimo sferose.

Nesėkmės mums reikalingos asmeniniam ir dvasiniam augimui. Tai pamokos, kurių dėka įgyjame išminties ir didesnę pasirinkimo laisvę.

Nesėkmės gali tapti įprastu scenarijumi, pagal kurį veikiame toliau. Smegenys dirba taip, kad joms paprasčiau funkcionuoti pagal jau įprastus modelius ir šablonus. Jeigu reikia rinktis tarp veiksmo ar scenarijaus, kuris jau ne kartą kartojosi ir kažko naujo, neįprasto, smegenys pasirinks įprastą ir jau žinomą.

Įprotis patirti nesėkmes savo struktūra niekuo nesiskiria nuo įpročio ryte išgerti puodelį kavos. Tai tampa ritualu. Ir pats jo pasikartojimas ramina, suteikia stabilumo jausmą besikeičiančiame pasaulyje. Pasaulis gali sugriūti, tačiau rytinis puodelis kavos – šventas dalykas, jis nesikeičia, be jo neprasidės diena.

Maždaug taip veikia ir įprotis gyventi pagal nesėkmingus scenarijus. Visa grupė išlaikys egzaminą iš pirmo bandymo, o nevykėlis būtinai neišlaikys. Greičiausiai jis bus tam jau pasiruošęs: „Aš taip ir žinojau! Viskas kaip visada!“ Ir štai tasai „kaip visada“ nuramina – pasaulis įprastas, jame viskas suprantama. Svarbiausia – suprantame, kaip tokiame įprastame pasaulyje gyventi.

Kartais tokiems žmonėms užduodi provokacinį klausimą „Galbūt jūs tiesiog įpratote prie nesėkmių ir be jų jau neįsivaizduojate gyvenimo?“ Ir susilauki emocijų audros: kaip galima įprasti prie negatyvo?

Ir visgi, nesėkmės kaip įprotis – ne toks jau ir didelis perdėjimas.

Prie blogio priprantame taip pat greitai, kaip ir prie gero, ir netgi sugebame racionaliai paaiškinti iš blogio gautą naudą… O kartais tiesiog vieno poreikio tenkinimo būdas perkeliamas į kitą sritį ir tampa įpročiu.

Kaip tai veikia? Paaiškinsiu pavyzdžiais.

Bet koks pirminis veiksmas turi aiškų tikslą ir yra reakcija į kažkokį poreikį.

Pirmas pavyzdys. Jeigu jaučiatės labai alkanas, o šaldytuvas tuščias, galima išsikepti kiaušinienę. Šiuo konkrečiu momentu, kai reikia skubiai numalšinti alkį, vargu ar verta terliotis su cepelinais.

Pirmą kartą veiksmas yra griežtai funkcionalus. Jei pradedame automatiškai kartoti senus veiksmus naujomis aplinkybėmis, funkcionalumas prarandamas ir veiksmai pavirsta įpročiu, ritualu. Galbūt naujomis aplinkybėmis adekvatesni būtų kiti veiksmai. Tačiau įprastas modelis suveikia automatiškai, juk tai reikalauja minimalios energijos.

Palyginkite: automatiškai išsikepti iki gyvo kaulo įkyrėjusią kiaušinienę ar terliotis su cepelinais, ir dar neaišku, ar jie gausis… Nugali kiaušinienė. 3 mėnesius paeiliui. Ritualas.

Antras pavyzdys. Žmogui, kuris nevalgė ištisą parą, užvalgyti po vienuoliktos vakaro būtina, kad išsaugotų organizmo jėgas. Pasisotinimo momentu išnyksta alkio jausmas, atsipalaiduojama. Kūnas įsimena: „Štai taip galima iš įtampos pereiti prie atsipalaidavimo ir ramybės būsenos“.

Sekantį kartą alkio jausmo gali ir nebūti, tačiau streso situacijoje jaučiama įtampa ir kūnas prisimena: pakanka pavalgyti, kad ateitų trokštamas atsipalaidavimas. Ir vienuoliktą vakaro mes dūliname link šaldytuvo ne tam, kad numalšintume alkį, o tam, kad atsikratytume nerimo ir užmigtume.

Šitaip įprastas įtampos (alkio) šalinimo instrumentas perkeliamas į visiškai kitą sritį – streso šalinimą ir gali tapto įpročiu.

Trečias pavyzdys. Mažas berniukas nori pritraukti mamos dėmesį, kadangi ji visą laiką užimta darbais. Per mokyklos varžybas ji ateina pasirgti už sūnų. Ir štai ties pačia finišo linija berniukas krinta, nusibrozdina kelį ir pralošia.

Tuo momentu visa mamos meilė, visas dėmesys priklauso jam visu šimtu procentų. Kad paguostų vargšą berniuką, mama visą likusią dieną skiria vien jam.

Nesėkmė leido gauti tai, ko taip troško berniukas. Galbūt gavimo būdas buvo ne tas? Bet jeigu panašios situacijos kartojosi ne vieną kartą, tai būdas įsitvirtino ir tapo įpročiu. Kaip valgymas po vienuoliktos vakaro, kad atsikratytum streso ir galėtum užmigti.

Iš pradžių pirminėje situacijoje veiksmas padeda žmogui patenkinti svarbų poreikį. Paskui šis būdas gauti, ko reikia, perkeliamas į kitas sritis arba įsitvirtina kaip pats paprasčiausias ir efektyviausias būdas. Ir naujomis sąlygomis jis gali būti ne visiškai adekvatus, tačiau – jau įprastas, atitinkantis kokį nors poreikį.

Įprotis patirti nesėkmes įmanomas tik todėl, kad kiekvieną kartą mainais už nesėkmę mes gauname kažką svarbaus, reikšmingo, ko nemokame gauti kitais būdais.

Pakeisti šį įprotį įmanoma, jeigu išmoksime tenkinti poreikius kitais būdais. Pavyzdžiui meilę ir dėmesį pritrauksime pasisekimu, o atsipalaiduoti galėsime aromatingoje vonioje, o ne naktipiečiais. Čia kaip variantas.

Aš, žinoma, gerokai viską supaprastinu, teigdamas, kad nesėkmė yra vien tik įprotis. Tačiau realybę supaprastina visi modeliai ir būtent dėl to jie leidžia efektyviai tą realybę keisti.

Svarbu suprasti, kad praktiškai niekas sąmoningai nejaučia malonumo, patyrę nesėkmę ir, žinoma, specialiai jos neieško. Greičiau galima išgirsti sakramentalią frazę: „Kodėl man taip nutiko? Už ką man vėl šita bėda?“

Barjerai, trukdantys gyventi pilnavertį gyvenimą, dažniausiai slypi pasąmonėje. Dėl to žmonės niekaip negali suprasti, kas su jais negerai.

Sąmonės lygmenyje vaikas nori laimėti mokyklos varžybas. O pasąmonė reikalauja mamos dėmesio ir meilės. Ir jeigu dėl to reikia pralaimėti rungtynes – vadinasi, bus paaukota sėkmė vardan mamos meilės.

Gyvenime vyksta daugybė panašių situacijų, kai nesėkmė tampa užmokesčiu už gaunamas gyvybiškai svarbias vertybes. Ir tada nesėkmė – kaip būdas gauti, ko nori, tampa savotišku įpročiu. Arba, jei norite, užmokesčiu, kurio mes dažniausiai nes nesuvokiame.

Tai, ko norime sąmoningai, dažniausiai guli paviršiuje ir kai kas nors tiesiai paklausia – labai lengva atsakyti, ko noriu. Taip vadinama antrinė nauda – povandeninė ledkalnio dalis, ji ne visada akivaizdi.

Yra puiki kinų patarlė: „Žmogus, kuris nori pastumti kalną, pradeda nuo to, kad ima nešioti smulkius akmenis“.

Neatskleisiu didelės paslapties – viskas prasideda nuo suvokimo ir sąmoningumo. Kai tik žmogus pradeda suvokti kažkokią gyvenimo sritį, jis gali ją kontroliuoti.

Jei kalbame apie tai, kad nesėkmė gali tapti susiformavusiu įpročiu gauti, ko nori nelabai trokštamu būdu, kad pakeistume šį įprotį, pakanka viso labo susirasti labiau adekvatų būdą gauti, ko norime.

  • Kad numalšintume alkį, visai nebūtina 60 dienų iš eilės kepti kiaušinienę;
  • Kad atsigautume nuo streso, visai nebūtina valgyti naktimis;
  • Kad mama apkabintų ir pagailėtų, visai nebūtina pralaimėti mokyklos varžybas.

Yra begalė būdų poreikiams patenkinti. Svarbiausia – leisti sau juos pastebėti.

Šaltinis