Ir gerai, kad nedavė

Dažnai girdžiu, o ir pati neretai padejuoju, kad tėvai tiek daug mums nedavė: meilės, palaikymo, švelnumo ir toliau pagal sąrašą. O šiuolaikinio, prie besaikio vartojimo įpratusio žmogaus sąrašas begalinis.

O jei pasižiūrėsiu į tėvus kaip į realius žmones, o ne į išsigalvotus gigantus – ką būtent jie galėjo man duoti? Mano tėvas gimė po karo. Jei būtų sulaukęs manęs, būdamas 20 metų amžiaus, man dabar būtų jau virš penkiasdešimties ir būčiau pakliuvusi į visai kitą mėsmalę. Tačiau man pasisekė, esu vėlyvas vaikas. Nors ir devintame-dešimtame dešimtmetyje bėdų užteko su kaupu.

Šilumos ir rūpestingumo tėvas neturėjo, nes jo šito neišmokė. O štai kritikos, sugebėjimo įžvelgti patologiją ir žaloti savo dėmesiu – nors vežimu vežk. Tačiau jis anksti išėjo iš šeimos ir neskyrė man to nuodingo dėmesio, kurio taip troškau. Ir gerai, kad nedavė, nes būčiau kaulelių nesurinkusi. Ačiū jam už tai.

Užtat muzikos mokykloje buvo nuostabus dėstytojas, šiltas ir suprantantis, dviejų dukrelių tėtis. Atėjau į jo klasę, sulaukusi penkerių ir patyliukais „įsidukrinau”. Muzikuoti taip ir nesigavo, tačiau supratau, koks turi būti tėtis.

O paskui dar buvo biologijos, matematikos, istorijos, literatūros, aikido mokytojai, vyresni kolegos, knygų autoriai. Ir visi jie sudėliojo bendrą mozaiką, kuri iki šiol puikiausiai veikia.

Norėčiau apginti tėtį – visus išties sveikus ir vertingus dalykus gavau iš jo be jokių kliūčių: sugebėjimą kalbėti, rašyti, darbštumą, meilę poezijai, literatūros skonį, meilę estetikai. Tais momentais jis buvo ir tebėra nuostabus, ir įkvėpimas liejasi iš jo kriokliu. Ir aš jį myliu.

Dauguma tėvų davė vaikams nepakankamai. Ypač tie, kurie patys nepakankamai turėjo.

Ką jie galėjo duoti? Nebrandų pasaulio vaizdą, priklausomybę, visiškai liguistus santykius su gimine, darboholizmą, apatiją, depresiją, nepagarbą savo kūnui, bejausmiškumą ir dar begalę terapijos reikalaujančių dalykų?

Visa tai buvo „instaliuota” tėvams tose vietose, kuriose turėjo būti meilė sau, interesai, pašaukimas, sugebėjimas pergyventi, ramybė. Viso šito ten nebuvo. Dėl to ir mums šito jie negalėjo duoti.

Labai lengva duoti tai, kas sveika, o štai apnuodyti dalykai pačiais įvairiausiais būdais sulaikomi.

Įsivaizduokite, kad jūsų vaikas prašo gerti, o jūs turite tik apnuodyto vandens. Koks pasirinkimas? Duoti atsigerti, ar neduoti? Bet kokiu atveju bus nemalonu. Arba troškulys, arba skausmas.

Dėl to daug tėvų pasąmoningai nutaria išsiųsti vaikus į pasaulį alkanus ir ištroškusius, užuot girdę ir valgydinę sava patologija.

Jie visais įmanomais būdais vengia kontakto, pradingsta iš šeimos, atstumia, siunčia vaikus ieškoti valgomo ir geriamo į kitas vietas. Liūdna, tačiau ačiū jiems už tai.

Labai lengva dalintis tuo, kas malonu, mylima, teikia džiaugsmą. Tai natūralus procesas, teikiantis laimę. O dalintis skausmingais dalykais skaudu abiem pusėms.

Dėl to siūlau pažvelgti į savo tėvus atidžiau ir pabandyti įsivaizduoti, kas su jumis būtų, jeigu jie būtų atidavę viską. Ne tai, ko jums reikia, o tai, ką turėjo. Kaip jums gyventųsi?

Galbūt turite brolių ir seserų, kuriems daug davė ir dar pasiviję papildomai apkrovė. Sąrašas gali būti maždaug toks: pinigai, butas, lūkesčiai, kontrolė, manipuliacijos, šeimos žlugimas, atsakomybė už svetimus likimus, emocinė „santuoka” su savo vaiku, pareiga tapti emociniu maistu savo tėvams. Kaip susiklostė šių jūsų brolių ir seserų likimai?

Tėvams, kurie ruošiasi kažką duoti vaikui, iš pradžių vertėtų patikrinti, ar tasai „produktas” šviežias ir sveikas. Ir jeigu jokios sveikatos ten nėra, tokias ‘dovanėles” reikėtų parodyti terapeutui, o ne vaikams.

O vaikams kol kas gali duoti koks nors kitas, sveikesnis suaugęs žmogus. Dėl to reikia kruopščiai parinkti vaikui aplinką – mokytojus, auklėtojus ir t.t.

Tėvai dėl to nenukentės. Tėvystė – tai toks ryšys su vaiku, kurio jau niekas ir niekada nenutrauks. Svarbiausia – žinoti, ko nereikia vaikams duoti.

.



Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *