Ir-tai-visam-gyvenimui

Ir tai – visam gyvenimui

-Mam, aš jau viskas. Važiuoju namo.

Namo važiuoti 30 minučių. Praeina pusantros valandos. Skambinu.

-Alio! – fone kažkoks triukšmas, keiksmai, riksmai…

-Kur tu?

-Greitai būsiu. Lauk.

Ir meta ragelį.

Perskambinu. Ne ryšio zonoje.

Mielos mamos, kiek jums reikia laiko, kad užsikurtumėte iki tokios būsenos, kada kažkoks gniutulas gerklėje ir viskas krinta iš rankų? Man pakanka lygiai 10 sekundžių. Gal kiek daugiau.

Toliau vaizduotė pradeda piešti klaikius vaizdus. Įsivėlė į muštynes. Užpuolė. Apiplėšė. Atsitiko kažkas siaubingo. Nepataisomo.

Apsirengti. Bėgti. Kur? Pagal visą autobuso maršrutą. Aplandžioti artimiausius privažiavimus. Paskambinti klasės vadovui. Ne, iš pradžių į policiją. Ne, geriau šeimos draugui, pareigūnui iš vidaus reikalų ministerijos. Kad užpelenguotų telefoną. Įdomu, ar galima užpelenguoti telefoną, jeigu jis išjungtas?

Įsižiūri į privažiavimo prieigas. Privažiavimai du, lakstai iš vieno kambario į kitą. Tuo pačiu metu vėl renki numerį. Ir dar kartą. Ne ryšio zonoje.

Praeina dar 20 minučių įtempto laukimo.

Užsitempi džinsus. Megztinį. Pasiimi dokumentus. Raktus. Blaškaisi po butą, ieškodama telefono. Apverti viską aukštyn kojomis. Telefonas tarsi skradžiai žemę prasmego. Nuplėši nuo lovos užtiesalą. Kažkas trukdo kuistis skalbiniuose. Ach, juk tai telefonas. Ach, juk visą tą laiką laikiau jį rankoje.

Nutrauki nuo pakabos paltą. Neverkti. Tiktai neverkti. Viešpatie, aš ryte jį aprėkiau už tai, kad lovos nepasiklojo. Radau dėl ko prisikabinti! RADAU PRIE KO PRISIKABINTI, DURNĖ NARALIUOTA!!! Niekada, niekada, niekada daugiau jo nebarsiu. Sūnau. Sūneli…

Birbia privažiavimo durų telefonas.

-Taip?

-Jus sveikina Prancūzų užsienio legionas!

-Kur tu buvai???!!!

-Mam, atidaryk, čia žmonės laukia.

Nusimeti paltą. Spaudi mygtuką, atidarydama privažiavimo duris apačioje.

-Užmušiu! – pasižadi pati sau su niūriu ryžtingumu.

Išeina iš lifto. Sunki kuprinė ant nugaros. Striukės kišenė įtartinai išsivėpusi.

-Kur tu buvai???!!!

-Mam, aš nutariau papildomai istorijoje pasilikti.

-O perspėti negalėjai?

-Kažkaip viskas spontaniškai gavosi. Nespėjau. O kai susigriebiau – skambutis suskambo.

-O žinutę atsiųsti? Kad nesijaudinčiau?

-Mam, tu gi žinai, kad per pamokas negalima telefonu naudotis.

-Tu man paskui skambinai, o ten kažkas keikėsi!

-Ai, ten chroniai stotelėje kažkuo nepasidalino, rėkavo vienas ant kito. Norėjau tau pasakyti, bet telefonas išsikrovė.

Stovi. Bandai atgauti kvapą.

-Čia tau. – ištraukia iš kišenės porciją ledų. Ir plačiai šypsosi.

Pas jį mano šypsena. Ir mano tėčio.

Prieš tris metus su pinigais buvo visai striuka, eidavo pasivaikščioti su draugais pasiėmęs kelis eurus. Grįždavo su šokoladuku. Neįsivaizduoju, kaip įsigudrindavo susitaupyti. Bet visada sugrįždavo su šokoladuku. Paduodavo man nuo slenksčio.

-Mama, čia tau.

Taip, čia man. Man, mano, apie mane…

Ir tai – visam gyvenimui. Visam mano palaimintam, motinystės laime nušviestam gyvenimui.

Reikėtų dar kažkaip išmokti išvengti štai tokių priepuolių.

Šaltinis