Ir tai – visam gyvenimui

-Mam, aš jau viskas. Važiuoju namo.

Namo važiuoti 30 minučių. Praeina pusantros valandos. Skambinu.

-Alio! – fone kažkoks triukšmas, keiksmai, riksmai…

-Kur tu?

-Greitai būsiu. Lauk.

Ir meta ragelį.

Perskambinu. Ne ryšio zonoje.

Mielos mamos, kiek jums reikia laiko, kad užsikurtumėte iki tokios būsenos, kada kažkoks gniutulas gerklėje ir viskas krinta iš rankų? Man pakanka lygiai 10 sekundžių. Gal kiek daugiau.

Toliau vaizduotė pradeda piešti klaikius vaizdus. Įsivėlė į muštynes. Užpuolė. Apiplėšė. Atsitiko kažkas siaubingo. Nepataisomo.

Apsirengti. Bėgti. Kur? Per visą autobuso maršrutą. Aplandžioti artimiausius privažiavimus. Paskambinti klasės vadovui. Ne, iš pradžių į policiją. Ne, geriau šeimos draugui, pareigūnui iš vidaus reikalų ministerijos. Kad užpelenguotų telefoną. Įdomu, ar galima užpelenguoti telefoną, jeigu jis išjungtas?

Įsižiūri į privažiavimo prieigas. Privažiavimai du, lakstai iš vieno kambario į kitą. Tuo pačiu metu vėl renki numerį. Ir dar kartą. Ne ryšio zonoje.

Praeina dar 20 minučių įtempto laukimo.

Užsitempi džinsus. Megztinį. Pasiimi dokumentus. Raktus. Blaškaisi po butą, ieškodama telefono. Apverti viską aukštyn kojomis. Telefonas tarsi skradžiai žemę prasmego. Nuplėši nuo lovos užtiesalą. Kažkas trukdo kuistis skalbiniuose. Ach, juk tai telefonas. Ach, juk visą tą laiką laikiau jį rankoje.

Nutrauki nuo pakabos paltą. Neverkti. Tiktai neverkti. Viešpatie, aš ryte jį aprėkiau už tai, kad lovos nepasiklojo. Radau dėl ko prisikabinti! RADAU PRIE KO PRISIKABINTI, DURNĖ NARALIUOTA!!! Niekada, niekada, niekada daugiau jo nebarsiu. Sūnau. Sūneli…

Birbia privažiavimo durų telefonas.

-Taip?

-Jus sveikina Prancūzų užsienio legionas!

-Kur tu buvai???!!!

-Mam, atidaryk, čia žmonės laukia.

Nusimeti paltą. Spaudi mygtuką, atidarydama privažiavimo duris apačioje.

-Užmušiu! – pasižadi pati sau su rūsčiu ryžtingumu.

Išeina iš lifto. Sunki kuprinė ant nugaros. Striukės kišenė įtartinai išsivėpusi.

-Kur tu buvai???!!!

-Mam, aš nutariau papildomai istorijoje pasilikti.

-O perspėti negalėjai?

-Kažkaip viskas spontaniškai gavosi. Nespėjau. O kai susigriebiau – skambutis suskambo.

-O žinutę atsiųsti? Kad nesijaudinčiau?

-Mam, tu gi žinai, kad per pamokas negalima telefonu naudotis.

-Tu man paskui skambinai, o ten kažkas keikėsi!

-Ai, ten chroniai stotelėje kažkuo nepasidalino, rėkavo vienas ant kito. Norėjau tau pasakyti, bet telefonas išsikrovė.

Stovi. Bandai atgauti kvapą.

-Čia tau. – ištraukia iš kišenės porciją ledų. Ir plačiai šypsosi.

Jis šypsosi mano šypsena. Ir mano tėčio.

Prieš tris metus su pinigais buvo visai bėda, eidavo pasivaikščioti su draugais pasiėmęs kelis eurus. Grįždavo su šokoladuku. Neįsivaizduoju, kaip įsigudrindavo susitaupyti. Bet visada sugrįždavo su šokoladuku. Paduodavo man nuo slenksčio.

-Mama, čia tau.

Taip, čia man. Man, mano, apie mane…

Ir tai – visam gyvenimui. Visam mano palaimintam, motinystės laime nušviestam gyvenimui.

Reikėtų dar kažkaip išmokti išvengti štai tokių priepuolių.

Šaltinis



Naujienos iš interneto


NAUJAUSI

Išauklėti ryškią asmenybę

Kiekviename iš mūsų slypi koks nors talentas, nepakartojami sugebėjimai ir polinkiai, tačiau ne visiems pasiseka juos išplėtoti. Kaip padėti vaikui atskleisti įgimtą potencialą? Yra penkios taisyklės, kurios duos startą vaiko asmenybės atsiskleidimui. Skatinkite nestandartinį mąstymą Kol vaikas dar visai mažas, kiekvienas jo žodis ir poelgis kelia tėvams susižavėjimą - jis…

Kaip teisingai elgtis su egoistais

Visi esame didesni ar mažesni egoistai. Adekvati savimeilė, savivertė ir pasitikėjimas savimi - labai svarbūs dalykai gyvenime, tačiau egzistuoja riba, kurią peržengęs žmogus pavirsta egocentrišku, į visus iš aukšto žvelgiančiu, save įsimylėjusiu savanaudžiu. Pavyzdžiui, kai kurie bando priversti aplinkinius patikėti, kad jo požiūris yra geriausias ir teisingiausias. Kiti valandų valandas…

Nepasiduok

Visi nori, kad būtų gerai. Tačiau gerai kažkodėl ne visiems. Ir žmogus visai neblogas, ir kitiems nekiaulina, o gyvenimas be prošvaisčių. Gal dar ne visai katastrofa, bet viskas juda link to. O pasitaiko, kad žmogus vidutinis, pilkas, menkiau apdovanotas protu ir išvaizda, talento nė su žiburiu nerasi ir tai labai…

Ar tiesa, kad visų ligų šaltinis – negatyvus mąstymas?

Originalas Sakoma, kad visos ligos kyla „nuo nervų“. Tačiau esame linkę į tokius pasakymus žiūrėti pro pirštus ir laikyti juos paprasčiausiais prietarais. O kaip yra iš tiesų? Ką apie tai sako mokslininkai? Ar tikrai atsikratę neigiamų minčių ir pykčio galime išsigydyti vėžį? Į klausimą, ar tiesa, kad visos ligos kyla…

Esi bloga mama, jeigu…

Jeigu skaitai šį straipsnį, vadinasi, bent kartą buvai suabejojusi, ar atitinki užimamas mamos pareigas. Tačiau apsieisime be ilgų įžangų. Taigi, tu esi bloga mama, jeigu: 1. Lauki, kad vaikas pradės realizuoti tavo ambicijas. Tu netapai gimnaste - tegu dukra tampa, ir nesvarbu, kad neturi fizinių duomenų ir apskritai jai norisi…