Iš kur paimti kantrybės

Iš kur paimti kantrybės?

Iš tikrųjų nereikia iš niekur jos imti. Juk esmė slypi ne tame, kaip elgiasi vaikas, gerai ar blogai, o tame, kaip mes pačios reaguojame į tai, kas vyksta, tame tarpe ir į jo elgesį.

„Nebeturiu kantrybės!“ – šaukia beveik visi tėvai. O iš tikrųjų jūs turite lygiai tiek kantrybės, kiek patys sau leidžiate jos turėti. Tuojau paaiškinsiu. Jūs nusprendėte (ir tikitės, kad taip bus), kad mažylis užmigs po pusvalandžio. Tačiau pusvalandis praėjo, paskui dar penkios minutės, dar dešimt… Limitas (kurį patys susifantazavote) baigėsi, kantrybė – taip pat. Įniršę griežiate dantimis…

Tačiau prisiminkite, kiek kantrybės parodote, jei, neduok Dieve, vaikas suserga. Supsite jį be jokių problemų, ir valandą, ir dvi iš eilės, nė nemanydamas ant jo pykti – kad tik nusiramintų, kad tik palengvėtų, vargšeliui… Tiesiog šiuo atveju jūs nenumatėte jokių supimo terminų, neišsigalvojote jokių švelnumo limitų.

Taip kad kantrybė – išsigalvota kategorija, ją išsigalvoja patys tėvai, ir ji labai sąlygiška.

Arba kita situacija. Vaikas mokosi mokykloje, piešia pirmuosius kabliukus ir pagaliukus ar sprendžia uždavinį apie baseiną ir vamzdžius su vandeniu. Jeigu leisite jam ruošti namų darbus patogiu jam tempu – viskas normalu. O jeigu tikitės žaibiškų rezultatų (atseit, tokių niekų negali padaryti kaip reikia!) – kantrybė iš tiesų lygiai taip pat žaibiškai išgaruos.

Kantrybė baigiasi dėl to, kad nepasiteisina kokie nors lūkesčiai. Apie ramų vakarą arba idealų mokinį. Tačiau ir šios kategorijos – išgalvotos. Priešais jus – gyvas žmogus, be to, dar ir mylimas, kuris gali turėti savas gyvenimo nuostatas, nuosavą ritmą, savus įgimtus talentus (kartais labai tolimus nuo to, ko moko mokykloje).

Vadinasi, pati geriausia išeitis – atsisakyti lūkesčių ir duoti vaikui galimybę nusistatyti savo tempą ir savus ritmus. O pačiam tapti tokiu tėvu ar tokia mama, kurie gerbia savo mažylio natūralius ciklus ir ritmus, kurie leidžia jam ramiai augti.

„Natūralūs“ tėvai yra tie, kurie auga kartu su savo vaiku, o nebando tempti jį iki savęs.

Kuo skiriasi augantys tėvai nuo neturinčio kantrybės? Pirmasis visada turi galvoje, kad:

  • Kadangi kantrybės trūksta tik tada, kai nepasiteisina kažkokie lūkesčiai, vadinasi, nereikia uždaryti savęs į tuos lūkesčių narvus. Svarbesnis yra gyvas vaikas, o ne tavo lūkesčiai;
  • Jeigu vaikas daro kažką neteisingai, vadinasi, yra kažkokia to priežastis;
  • „Natūralūs“ tėvai ieško savo nesėkmių priežasčių ir kovoja su jomis, o ne su vaikais;
  • Bet kokioje situacijoje galima atrasti kažką juokingo ir komiško. „Natūralūs“ tėvai sugeba įžvelgti situacijos komiškumą ir pasijuokti iš savęs;
  • Net jeigu vaiko elgesys pasibjaurėtinas, tokie tėvai žino: elgesys, galbūt, bjaurus, o štai pats vaikas – ne;
  • Jie niekada nepamiršta, kad vaikas irgi turi nervus.

Šaltinis