Išauklėti ir neišlepinti

Troškimas apgaubti vaiką šiluma ir rūpesčiu, duoti jam geriausia – būdingas visiems tėvams. Tačiau mes norime sulaukti už tai dėkingumo, o ne kaprizų ir nuolat didėjančių reikalavimų. Kaip atrasti tą subtilią ribą, kuri skiria rūpinimąsi bei globą nuo lepinimo?

Nešioti vaiką ant rankų, apkabinti ir bučiuoti, skaityti jam pasakas nakčiai, drauge žaisti ir žiūrėti filmukus – absoliučiai normalus bet kokių tėvų elgesys. Kaip ir leisti vaikui reikšti savo mintis bei jausmus, įskiepyti jam pasitikėjimą savo jėgomis. Jeigu vaikai nori pastoviai būti greta tėvų, tai dar ne rodiklis, jog jie išlepinti. Vaikai, kuriems tėvai dažnai kalbėjo, jog jie patys gražiausi, protingiausi ir geriausi, patys pradeda tikėti tuo ir įtikinėti tuo aplinkinius. Nenuostabu, kad gyvenime jie tampa sėkmingesni.

Kaip suprasti, ar išlepintas vaikas?

Išlepintu laikomas kaprizingas vaikas, reikalaujantis pastovaus tėvų dėmesio. Toks mažylis nepratęs, kad kažkas gali pasakyti jam „ne“. Pagal pirmą pareikalavimą jis gauna bet kokį žaislą, skanėstą, pramogą. Ir laiko tai savaime suprantamu dalyku, už kurį nebūtina dėkoti.

Pagrindinis išlepinimo požymis – emocinis vaiko nestabilumas. Išlepinti vaikai verksmingi, pernelyg reiklūs, nepaklusnūs, egoistiški. Jie nenori susitaikyti su išgirstu „ne“, kelia isterijas kiekvieną kartą, kai negauna, ko nori. Dėl visiškų niekų toks vaikas taip nuliūsta, tarsi kalba eitų apie gyvybę ir mirtį.

Žinoma, lepinti vaikus reikia. Reikia dovanoti jiems meilę, dovanas tiesiog šiaip, o ne pagal pareikalavimą. Reikia skaitytis su vaiko nuomone, bet ne todėl, kad vaikas – tai Visatos centras, o todėl, kad jis yra savarankiška asmenybė, pilnateisis šeimos narys.

Taip pat reikia turėti galvoje, kad nevaldomu vaikas gali tapti ne tik dėl išlepinimo, bet ir dėl įgimtos ar įgytos nervų sistemos ligos, nepalankaus psichologinio klimato šeimoje, darželyje ar mokykloje. Sergant ar iškart po ligos visiems vaikams būdingas padidėjęs emocionalumas, verksmingumas, reiklumas.

Kokia išlepinimo priežastis?

Vaikai negimsta išlepintais. Ši charakterio savybė suformuojama konkrečiu auklėjimu. Išlepinti vaiką galima nuolatinėmis nuolaidomis jo kaprizams ir nesistemingu auklėjimu. Pernelyg didelė globa, kuri trukdo vaikui tapti savarankišku – štai išlepimo priežastis. Kai tėvai 24 valandas per valandą nenuleidžia nuo jo akių, pastoviai linksmina, kiša žaislus, žaidimus, filmukus, knygeles ir t.t., kai tuojau pat reaguoja į kiekvieną reikalavimą ar, neduok Dieve, ašaras – vaikas labai greitai supranta, kad tėvai tapo visiškais jo kaprizų vergais.

Auklėjimo klaidos, vedančios į išlepinimą, paprastai būdingos vienturčio ar vėlyvo vaiko tėvams, o taip pat seneliams/močiutėms, kurie pagaliau sulaukė išsvajoto anūko. Jie elgiasi su vaiku kaip su absoliučiai bejėge ir tuo pat metu neišpasakytai svarbia būtybe. Mažylio niekada nebara ir nebaudžia, žavisi bet kokiais jo veiksmais, dėl ko vaikui susiformuoja tvirtas įsitikinimas, kad jam leistina absoliučiai viskas.

Siekis paversti vaiką šeimos centru – štai pagrindinė klaida, kuri veda į išlepinimą.

Išlepinimo pasekmės

Hipergloba ne tik neduos vaikui naudos, bet ir smarkiai jam pakenks. Jis pavirs mažu tironu, kurio pasaulio suvokimas susiaurės iki nuosavų troškimų ir poreikių tenkinimo. Nuo jo tironijos kentės aplinkiniai, o laikui bėgant – ir jis pats. Išlepinimas ir pernelyg stipri priklausomybė nuo tėvų trukdo vaikui psichologiškai suaugti. Jis negali kontroliuoti savo norų, tačiau negali ir visada gauti, ko nori. Kaip pasekmė – egoizmas. Ir jis niekada negalės jaustis laimingas. Be to, jam bus labai sunku kolektyve.

Kantrybė – labai naudinga savybė, kuri susiformuoja tada, kai vaikas išmoksta suderinti savo troškimus su kitų žmonių galimybėmis. Jis neišmoks kantrybės, jei suaugusieji akimirksniu tenkins visus jo norus. Vaikas turi suprasti, kad aplinkiniai – irgi asmenybės, o ne priemonės jo norams tenkinti.

Išlepinimas gimdo pasyvumą. Ir išties – kam kažkuo užsiimti, kam kažką daryti, jei viskas, ko nori, griūva iš dangaus. Išlepintas vaikas neišmoks išsikelti ir siekti konkrečių tikslų.

Ir, pagaliau, išlepintas vaikas niekada neišmoks būti savarankiškas.

Ką daryti, kad neišlepintumėte vaiko?

Jau pirmaisiais mažylio gyvenimo metais galima pakloti pamatus jo išlepinimui, jei pildysime visus kaprizus. Nereikia lėkti į kitą kambario galą, kad paduotumėte mažajam nukritusį nuo sofos žaisliuką, jeigu jis pats gali nulipti ir pasiimti. Nereikia pirkti jam visų žaislų, kuriuos jis parodo pirštu parduotuvėje. Nereikia maitinti šaukšteliu, jei moka laikyti jį pats. Nori pats nusinešti žaislus į smėlio dėžę – tegu neša. Nori pats valgyti ir rengtis – tegu. Atspėdami visus jo norus ir skubiai juos pildydami, jūs ne tik išlepinsite vaiką, bet ir atimsite iš jo galimybę normaliai vystytis.

Yra dar vienas svarbus momentas – aptarkite auklėjimo strategiją su seneliais ir močiutėmis. Negalima leisti, kad jie leistų vaikui tai, ką namuose draudžia tėvai.

Vaikas turi suprasti, kad tėvai turi savo gyvenimą ir savų rūpesčių. Jie negali pastoviai būti su vaiku, atsakyti vardan vaiko savęs ir savų interesų. Tėvai turi pasistengti duoti vaikui tiek rūpinimosi ir dėmesio, kad jis nesijaustų nuskriaustas netgi tada, kai negavo trokštamo žaislo.

Jei tėvai nustatys aiškias ribas – kas galima, o kas draudžiama – bus lengviau gyventi visai šeimai, įskaitant patį vaiką. Mažasis išmoks kontroliuoti savo emocijas, adekvačiai reaguoti į sunkumus, kas leis jam susiformuoti kaip asmenybei.

Kaip perauklėti išlepintą vaiką?

Pradžiai derėtų išmokti pasakyti vaikui „Ne“. Pasakyti ramiai, tvirtai ir lakoniškai, niekaip nereaguojant į audringus protestus. Gerai isterijai reikalingi žiūrovai. Jeigu tėvai pasišalina nuo scenos, kur liejasi ašaros, skamba riksmai, demonstratyviai voliojamasi ant grindų, vaikui isterija pasidaro nebeįdomi. Ypač jei neduoda pageidaujamo rezultato.

Tačiau atisakymas turi būti motyvuotas. Vaikas turi suprasti, kad neduodate jam kažko ne dėl to, kad jo nemylite, o dėl to, kad šiuo metu neturite tam pinigų, laiko, jėgų.

Reikia būti nuosekliu reikalaujant. Negalima šiandien vaikui kažko neduoti, o rytoj lygiai tą patį leisti. Negalima – reiškia, negalima. Nei šiandien, nei rytoj, nei kitą savaitę. Jei vaikas supras, kad trokštamą gali gauti ašaromis ir kaprizais, auklėti jį bus žymiai sudėtingiau.

Pradėję perauklėti vaiką, neperlenkite lazdos. Jeigu anksčiau jam buvo viskas leidžiama, o dabar absoliučiai viskas draudžiama, vaikas gali nutarti, kad jūs nustojote jį mylėti. Paaiškinkite, kad mylite, kaip ir anksčiau, tačiau jums nepatinka jo elgesys. Būkite kantrūs ir nuoseklūs ir mažylis užaugs lygiai toks pats.

Šaltinis

Sutinku su slapukų naudojimu ir naršau toliau daugiau informacijos

Slapukas (angl. Cookies) – mažas tekstinis dokumentas, turintis unikalų identifikacijos numerį, kuris yra perduodamas iš interneto tinklalapio į lankytojo kompiuterio kietąjį diską, kad tinklalapio administratorius galėtų atskirti lankytojo kompiuterį ir matyti jo veiklą internete.

Unikalus numeris identifikuoja lankytojo naršyklę kiekvieną kartą jam apsilankius tinklalapyje. Slapukai neleidžia interneto tinklalapiams įsiminti jokios asmeninės lankytojo informacijos (tokios kaip lankytojo vardas ir adresas), kurį vartotojas galėtų pamiršti įslaptinti. Slapukų visada galima atsisakyti ir išjungti, tačiau tuomet gali neveikti kai kurios puslapio funkcijos.

Jį naudojant tinklalapyje atsimenama informacija apie apsilankymą, pvz., pageidaujama kalba ir kiti nustatymai. Todėl kitas apsilankymas gali būti paprastesnis, o svetainė naudingesnė. Slapukai atlieka svarbias funkcijas. Jų pagalba efektyviau naudojamas žiniatinklis.

Slapukai naudojami įvairiais tikslais, pvz., atsiminti vartotojo saugios paieškos nuostatas, rodyti aktualesnius skelbimus, suskaičiuoti, kiek lankytojų apsilanko tinklalapyje, padėti prisiregistruoti naudoti paslaugas ir apsaugoti vartotojo duomenis.

Uždaryti