Išdidumas ir išpuikimas

Išdidumas ir išpuikimas

Išdidumas – tai jausmas, kai žmogus kažką realiai atliko ar nuveikė ir džiaugiasi dėl savo poelgio ar darbo. Išdidumas įkvepia žmogų. Išdidumą iššaukęs poelgis tampa vidine atrama žmogui ir pakelia jo savivertę.

Tarkime, buvo uždavinys, kurio negalėjau išspręsti. Ir vienaip, ir kitaip sprendžiau, tačiau tai spragų išsilavinime aptikau, tai į kažką neatsižvelgiau – niekaip nesigavo. Ir štai, kibau į darbą, pasitobulinau, išsiugdžiau daugiau kantrybės, įsisavinau trūkstamus įgūdžius – ir viso to dėka išspręstas uždavinys kelia man pasididžiavimą.



Pasididžiavimas ir išdidumas pergyvenami kaip tylus džiaugsmas. Kitaip sakant – tai pakankamai intymus jausmas – aš norėjau dėl savęs išmokti įveikti tą uždavinį, man pačiai tai buvo svarbu, dėl to neturiu poreikio visiems pasakoti, kokia aš šauni ir kaulyti teigiamų įvertinimų.

Visiškai kita situacija su tokiu reiškiniu, kaip išpuikimas, puikybė.

Puikybė – tai pretenzijos į tai, ko neturiu. Pavyzdžiui, sprendžiu uždavinį, suprantu, kad išspręsti jį – ne mano nosiai. Ir štai čia atsiranda puiki proga puikybei pasireikšti.

Vietoje to, kad susitaikytum – na, neturiu aš reikalingų įgūdžių ir žinių, nesu toks idealas, viduje gali kilti pasipiktinimas: „Kaipgi taip? Aš? Negaliu? Reikia susidoroti su šiuo uždaviniu bet kokia kaina! Negi esu tokia kvaila? (tikroji prasmė – negi man dabar teks klausytis savo vidinio kritiko ir aplinkinių žmonių negatyvių vertinimų?)

Kitaip sakant, puikybė – tai toks pergyvenimas, kuris skatina žmogų reikšti pretenzijas į tai, ko jis neturi, o kartais ir negali turėti.

Išdidumas, pasididžiavimas – jausmas, susijęs su savomis vertybėmis, kuris su jomis susišaukia, persipina. O puikybė susijusi ne su savomis vertybėmis, su troškimu nuolat sulaukti savo vertės patvirtinimų, geriausia – iš aplinkinių. Ir šitas troškimas dažnai užtemdo nuosavą moralę, vidinę harmoniją ir gerus santykius su pačiu savimi.

Ar verta po viso to kalbėti, kad puikybė yra vienas didžiausių skausmo ir kančių šaltinių?

Būti svetimų žmonių vertinimų įkaitu ir vergu – tai amžinos abejonės savimi, amžinos sūpuoklės, kurios svaido tave tai į neregėtas savivertės aukštumas, tai į visišką savęs niekinimo pragarą. Kadangi vertinimai iš šalies gali būti ir teigiami, ir neigiami, visas gyvenimas pavirsta ne kelione į priekį savu keliu, o blaškymusi, besistengiant užčiaupti savo vidinį kritiką, kuris pastoviai abejoja tavo gerumu.

Kuo gi skiriasi kelias, vedantis į išdidumą nuo kelio, vedančio į puikybę?

Kelias, kuris veda į išdidumą, pasididžiavimą, harmoniją su pačiu savimi – tai susitaikymas.

Susitaikymas – kai žmogus priima tai, ką turi. Konstatavimas, kad taip – aš esu būtent toks ir kitoks šiuo metu būti negaliu. Net jeigu kažkas manyje man nepatinka. Net jeigu dėl kažko jaučiu gėdą. Tačiau dabar esu štai toks, situacija, kurioje atsidūriau – štai tokia ir šiuo konkrečiu momentu negali būti kitaip.

Susitaikymas – tai ne pasyvumas ir ne pažeminimo toleravimas. Jokiu būdu. Susitaikymas – tai sugebėjimas priimti realybę tokią, kokia ji yra. Ir atsisakymas pagundos užsidėti ant galvos karūną „Aš turiu visiems patikti“, „Aš turiu būti kitoks“, „Aš pajėgus pakeisti situaciją sau reikiama linkme“.

Tokia „karūna“ – brangiausiai atsiėjusi mano patirtis. Niekas daugiau nesuteikė man tiek kančių ir skausmo, kaip šios karūnos nešiojimas.

Kaip tai pasireiškė mano gyvenime?

Aš labai daug metų išeikvojau tam, kad užsitarnaučiau meilę žmonių, kurie manęs nemylėjo. Man atrodė, kad turiu galią ištirpdyti svetimas širdis.

Aš daugybę naktų praverkiau, pergyvendama, kad manęs niekas nesirenka – man atrodė, kad manęs nesirenka dėl to, kad esu labai bloga ar blogesnė už tas, kurias renkasi.

Aš kelis metus užsiėmiau tuo, kas man nepatiko. Man atrodė, kad prestižinis darbas ir teigiami aplinkinių vertinimai atneš man laimę.

Aš įklimpau į priklausomybę nuo santykių, kadangi man atrodė, jog sugebėsiu pakeisti kitą žmogų.

Aš jaučiausi globalios neteisybės auka, man atrodė, kad jeigu viską padarysiu „teisingai“, pasaulis atsilygins tuo, ko man reikia.

Kitaip tariant, šita karūna leido man nesiimti atsakomybės už tai, kokia esu ir neleido savęs keisti, dirbti su savimi.

Tuo tarpu susitaikymas duoda nepalyginama daugiau valdžios, nei pretenzijos. Tik šita valdžia nukreipta ne į manipuliavimą išoriškais dalykais – kitais žmonėmis ar aplinkybėmis. Ji leidžia pagal savo norą keisti tai, ką įmanoma pakeisti. Leidžia prisiimti atsakomybę už save ir savo gyvenimą.

Kitaip sakant, kuo daugiau pastebiu savo silpnų ir stiprių bruožų, kuo labiau su tuo susitaikau ir tai priimu kaip duotybę, tuo daugiau atsiranda galimybių keisti save ir gyvenimą.

Ir jeigu pasaulis ar kiti žmonės padaro man kažką malonaus – tai ne norma, tai – dovana. Brangi dovana, kadangi be gerumo ir meilės šiame pasaulyje esama dar daug įvairių dalykų. Ir visi jie turi jame savo vietą.

Šaltinis