Išmintinga mama ir jos sūnus

Sūnus prieš mėnesį atsivedė merginą.

-Mama, čia mano Miglė. Mes mylime vienas kitą ir kartu gyvensime.

O argi aš prieš? Kaip bet kuri mama, linkiu savo vaikui laimės. Nori kartu gyventi – tegu sau gyvena.

-Žinoma, sūneli. Eikite kol kas į virtuvę, arbatos išgerkite. Aš daiktus sukrausiu.

-Kuria prasme – daiktus sukrausi? – žiūri į mane nustebęs sūnus.

Tenka paaiškinti detaliau:

-Tiesiogine. Aš dabar surinksiu tavo daiktus ir judu eisite gyventi kartu. Jūs juk šito norite?

-Hm… Supranti, mama, nuomotis brangoka, o ir nėra už ką, mudu su Migle mokomės, pati gi žinai. Manėme pas tave pagyventi. Mums daug nereikia – kampelio kambaryje, mes tavęs nevaržysime, pažadu.

Aha, žinau tuos dalykus. Pati su anyta gyvenau, dešimt metų kentėjau, kol savo butą įsitaisėme. Santykiai su vyro mama, labai švelniai tariant, sugedo. Jie tik dabar taip saldžiai čiulba – nevaržysime. O po kelių mėnesių prasidės linksmybės: nemyliu marčios, skriaudžiu, stengiuosi išgyvendinti iš namų… Nereikia man tokios laimės. Ech, Miglute, tu net neįsivaizduoji, nuo kokio pragaro aš tave dabar gelbsčiu.

-Ne, sūnau. Jeigu laikai save pakankamai suaugusiu gyventi su mylima mergina, būk malonus pasirūpinti bendro gyvenimo sąlygomis, būk suaugęs iki galo: pereik mokytis į neakivaizdinį, susirask darbą, išsinuomok butą. Nors buto tikriausiai nepatempsi iš pradžių. Išsinuomok kambarį ir gyvenkite kartu kiek tik lenda.

-Mama, tu ką? Gyventi kažkokiame bendrabutyje su svetimais žmonėmis?! Mes nenorime.

Štai taip. Mano butą paversti bendrabučiu ir svetimą man žmogų jame apgyvendinti, reiškia, galima. O patys su svetimais gyventi nenorime. Kokie gudručiai.

-Migle, jūs juk mylite mano sūnų? Nors klausimas, žinoma, kvailas, juk sutikote kartu gyventi, reiškia, mylite.

-Taip, aš myliu. Labai. – vos girdimai atsakė sūnaus dangiška būtybė.

-Girdi, sūnau? Ji tave myli. O su mylimu žmogumi – ir palapinėje rojus. Teisingai sakau, Miglute?

-Žinoma! Aš ir bendrabučio nebijau, kad tik kartu!

-Na štai, sūnau, matai, kaip gražiai viskas klostosi? Tu net neįsivaizduoji, kaip mergina bus tau dėkinga už tai, kad manęs greta nebus, to jokiais žodžiais neapsakysi. Taip kad kurkite, suaugusieji jūs mano mieli, savo gyvenimą. Nepergyvenk, nereikės jums maltis bendrabutyje. Aš pridėsiu pinigų, kad buto nuomai pakaktų. Bent jau nepamiršite senutės, aplankysite kartas nuo karto.

-Kokia gi jūs senutė? Jums iki senutės dar keturiasdešimt metų gyventi. – bando pamaloninti mane marti.

Po pusvalandžio, uždariusi paskui vaikus duris, apsižliumbiau. Labai jau didelė buvo pagunda jaunimą savo namuose palikti: ir sūnus šalia, ir marti prižiūrima. Tačiau negalima.

Suaugę vaikai turi gyventi atskirai.

Aš savo darbą baigiau – užauginau. Atėjo laikas paleisti vaiką į laisvą plaukiojimą.

Šaltinis