Iššūkis tėvams – kaip reaguoti į nevaldomą vaikų elgesį?

Turbūt ne vienam iš tėvų teko susidurti su situacija, kai vaiko elgesys viešoje vietoje tampa nevaldomas. Galingi emocijų protrūkiai, rėkimas, kritimas ant žemės – atsidūrus tokiose situacijose daugelis jaučiamės išmušti iš vėžių ir nežinome, kaip tinkamai reaguoti. Dažniausiai praradę kantrybę ir pasidavę emocijoms tik dar labiau įaudriname konfliktišką situaciją. Apie tai, kaip turėtume reaguoti į nevaldomą vaiko elgesį ir kas jį paprastai sukelia, kalbamės su Kauno miesto poliklinikos Dainavos padalinio Jaunimo ir Psichikos sveikatos centrų socialine darbuotoja Laura Dailidoniene, kuri pristato leidyklos VAGA išleistą žymaus amerikiečių psichologo Rosso W. Greene’o knygą „Nevaldomų vaikų nebūna: kai vaikas – it tiksinti bomba“.

Knygoje pristatomas auklėjimo metodas, taikomas viso pasaulio ugdymo bei gydymo įstaigose, padės suprasti ir auginti rizikingos elgsenos vaikus, stokojančius šių įgūdžių: lankstaus mąstymo, gebėjimų prisitaikyti, pakelti nusivylimą ir spręsti užklupusias bėdas. Aptardamas atsiliekančius įgūdžius ir neįveiktus sunkumus, dėl kurių kyla nevaldomų emocijų protrūkiai, amerikiečių psichologas aiškiai ir paprastai brėžia gaires, kaip teisingai spręsti nesutarimus ir sugrąžinti į namus ramybę.

Kokių pagrindinių mąstymo, emocijų raiškos ar socialinių įgūdžių stokoja 3–7 m. vaikai?

Ikimokyklinio amžiaus vaikams susidūrus su nesėkme sunkiai sekasi tvardyti emocijas, pereiti nuo vienos veiklos prie kitos ir susivokti, kad keičiasi ar pasikeitė aplinkybės. Taip pat jiems gali sunkiai sektis išreikšti savo rūpesčius, poreikius ar mintis žodžiais, nenukrypti nuo pirminio sumanymo, plano ar sprendimo. Dažnai stokojama ir socialinių įgūdžių – gebėjimo užmegzti pokalbį, bendrauti ir įsilieti į grupę.

Kokiose situacijose dažniausiai kyla vaiko nevaldomų emocijų, pykčio proveržiai?

Knygos „Nevaldomų vaikų nebūna“ autoriaus teigimu, tokios nevaldomos emocijos ir elgesys (dar apibūdinamas kaip rizikinga elgsena) nėra nuolatinė vaiko būsena. Šis elgesys pasireiškia tam tikromis aplinkybėmis, kai keliami reikalavimai ar lūkesčiai pranoksta mažųjų įgūdžius, būtinus tinkamai reaguoti. Pavyzdžiui, jau minėtose situacijose, kai vaikas susiduria su nesėkmėmis arba kai reikia greitai pereiti nuo vienos veiklos prie kitos. Ar netgi kai tenka dalintis savo mėgstamais žaislais ar skanėstais su kitais. Įveikti vaiko patiriamus sunkumus turėtų padėti tėvai, o jau minėtoje R. W. Greene‘o knygoje išsamiai aprašyta daugybė būdų, kaip tai padaryti.

Kaip valdyti vaiko emocijų proveržius (rėkimus, kritimus ant žemės, norą muštis) viešose vietose, parduotuvėje, gatvėje? Ar dažniausiai tėvų kartojamos frazės: „nustok“, „nusiramink“, „ko čia verki“, „jeigu taip elgiesi, su tavim nedraugausiu“ tokiose situacijose yra tinkamos?

Visų tėvų svarbiausia užduotis yra aiškiai apibrėžti savo atžalai, kas yra deramas ir nederamas elgesys, nuosekliai jo tikėtis ir reikalauti, nuolat jį skatinant. Tačiau dažnai vaikai, net ir turėdami tinkamą supratimą ir motyvaciją deramai elgtis, neturi tam reikiamų įgūdžių. Tokiu atveju svarbu, kad tėvai stengtųsi rodyti vaikui kuo daugiau tinkamo elgesio pavyzdžių ir vengtų kreipti bet kokį dėmesį į nederamą elgesį – taip sumažės tikimybė, kad jo bus siekiama netinkamai elgiantis. Dauguma vaikų mokosi patirdami ir nederamo elgesio pasekmes.

Prieš eidami į viešą vietą (parduotuvę, polikliniką, kavinę ar kt.) tėvai turėtų namuose apsitarti, kokio elgesio iš mažųjų tikisi ir kaip tokiose vietose reikėtų elgtis. Ypač 3-7 m. vaikams suteikiami nurodymai turėtų būti aiškūs, trumpi, prasidedantys kreipiniu su atžalos vardu. Taip pat turėtų būti nurodomas tikslus laikas, kada ir ką reikia padaryti. Tik svarbu jų neapkrauti, geriau mažiau, bet aiškesnių nurodymų.

Jeigu vaikas viešoje vietoje nevaldomai reiškia emocijas, tėvams svarbu išlikti kantriems, kalbėti ramiu tonu, trumpai ir aiškiai, nenusileisti atžalos pageidavimams, galima pasiėmus jį ant rankų išeiti iš viešos vietos į ramesnę vietą, kol mažasis nurims. Vėliau reiktų pasikalbėti apie kilusius abipusius jausmus ir netinkamo elgesio pasekmes, bei kaip ateityje jūsų mažylis turėtų elgtis tokioje situacijoje, t. y. leisti jam suprasti, kad netinkamas elgesys nėra būdas atkreipti dėmesį. Abiejų tėvų elgesys irgi turėtų būti nuoseklus, atsakingas ir tarpusavyje suderintas, kurį matydamas vaikas suprastų – tinkamai elgtis yra saugu, malonu ir naudinga.

Knygoje „Nevaldomų vaikų nebūna“ atskirus vaiko elgsenos iššūkius siūloma vertinti pasiekimų sistema (taškais, lipdukais, šypsenėlėmis ir pan.). Ar tai veiksminga?

Visų pirma, labai svarbu, kad tėvai spręsdami vaikų netinkamo elgesio sunkumus kalbėtųsi su jais, pabrėždami, jog visi vaikai yra geri (tai yra ir jų vaikas), tik ne visi moka tinkamai elgtis. Susidūrus su sunkumais reiktų paklausti savo atžalos, ką jis apie tai galvoja ir jį išklausyti. Pritariu, kad ypač 3–5 m. vaikų elgesį ar mokymąsi galima vertinti jiems suprantamais būdais: lipdukais, šypsenėlėmis. Pavyzdžiui, vaikutis su mama išsivalo dantukus arba pats susideda kaladėles į dėžutę, tuomet gauna šypsenėlę ar lipduką. O kuomet toks „pasiekimų langelis“ prisipildo šypsenėlių, mažylis gali gauti tėvelių susitartą apdovanojimą. Kalbėdamiesi su savo atžalomis ir stebėdami jų elgesį, tėvai patys geriausiai supras, kurie vertinimo ar tinkamo elgesio skatinimo būdai yra veiksmingi jų atžalai.

Dar viena iš knygoje minimų netinkamo elgesio valdymo priemonių – prarastas tėvų dėmesys (tylos pertraukėlės) ir bausmės, atimtos privilegijos ar draudimai. Ar visiems vaikams jos yra efektyvios?

Ne visai, pavyzdžiui, tėvų tylos pertraukėlės nebus veiksmingos rizikingos elgsenos vaikams, nes tokia bausmė nepadės jiems įgyti stokojamų įgūdžių. Rekomenduočiau labiau susitelkti būtent į jų ugdymą, o ne pulti taikyti bausmes ar atlygį. Galiausiai padėjus vaikui įveikti patiriamus sunkumus, sumažės netinkamo elgesio padarinių. Žinoma, tai ilgas procesas, reikalaujantis kantrybės, tačiau su laiku tikrai duosiantis lauktų rezultatų.

Visgi ar galėtume išskirti, kokie paskatinimai už gerą vaiko elgesį ar pasiekimus yra vertingiausi?

Iš asmeninės socialinio darbo praktikos su vaikais ir paaugliais pasakyčiau, kad jų gero elgesio formulė galėtų būti tokia: tėvų atsakingas dėmesys + laikas kartu su vaiku = geras vaikų elgesys. Todėl tėvams svarbu skatinti tinkamą jų elgesį, o kokias būdais tai padaryti, geriausiai padės pažinti bendravimas su vaikais ir praleistas laikas kartu. Kai gerai pažinsime savo vaikus, tuomet mokėsime juos ir nustebinti.

Ross W. Green „Nevaldomų vaikų nebūna“, vertė Kristina Gudelytė-Lasman, leidykla VAGA, 2017 m.

Knygynų tinklo VAGA informacija



POPULIARIOS TEMOS


NAUJAUSI STRAIPSNIAI